„Mane visuomet domino ir traukė filosofinis, metaforiškas vaizdavimo būdas. Antropocentrinį pasaulio suvokimą skatino ir veikė mitologija. Tapyba tampa tarsi šamaniškas ritualas susiliejant su paveikslu ir išaukštinant patį kūrybos procesą. Visada ieškau regimosios tikrovės išraiškos, kuri remiasi kaita, judėjimu ir transformacija, tačiau nesiekiu kurti vientiso idealo bei imituoti įvairių objektų ir jų paviršių. Kuriu stabilius ir apibrėžtus vaizdinius, kurie tarsi sustabdyto laiko segmentai, siekiu jų išraiškingumo ir įtaigos skatinti mąstyti“, – taip apie savo tapybą kalba pats autorius.

Kūryboje jis teigia ieškąs taurumo, ekspresijos ir psichologizmo ryšio, stengiasi kurti įtikinamus vaizdus, nepriklausomai nuo to, kad nė viena šviesos ir šešėlio sandara, anot jo, neatitinka realybės.

Svarbu yra sukurti dinamiškus potėpių sąskambius, pažadinti žiūrovo vaizduotę, sako tapytojas.

„Kūriniuose siekiu tikrumo, kurį suvokiu kaip ekspresyvų paveikimą, leidžiantį išgyventi ir išvysti kūrinio turinį. Vaizduotė pažadina asociacijas, sunaikinančias priešpriešą tarp prasmės, kuri gimsta mūsų sąmonėje, ir tikrovės, todėl ieškau išorės ir vidaus tapatumo įžvalgų. Tapau tik tai, kas plaukia iš vidaus ir iš širdies, kas yra artima ir atitinka mano vidaus tikrovės tiesą. Tik tada gimsta mintis, kuri tampa tikrovėje atpažinta asociacija, savotiškais sielos virpesiais. Drįsčiau teigti, kad visa savo kūryba ieškau jungties tarp tapybos, filosofijos, gyvenimo realybės“, – sako J. Kazlauskas.

Tapytojas J. Kazlauskas yra baigęs Lietuvos dailės institutą (Vilniaus dailės akademija). Nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas, nuo 1996 m. - docentas, nuo 2003 m. – VDA profesorius, 1993 -2015 m. – Piešimo katedros vedėjas.

Nuo 1990 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkija, Rusija, Turkija, Italija, Suomija), surengė per 30 personalinių parodų.

J. Kazlauskas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.