Kūrinio režisierė – jaunosios kartos teatro kūrėja Eglė Švedkauskaitė, organizatorius – Vilniaus mažasis teatras. Tradicinio teatro ribas peržengiančius vaidmenis kuria trims skirtingoms kartoms priklausančios ryškios Lietuvos scenos pasaulio asmenybės: Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė.

Žiūrėdama viena į kitą – performansas, tiriantis moteriško žvilgsnio perspektyvą scenos ir vizualiojo meno lauke. Performanso idėjai pradžią davė V. Šleivytės (1906–1998) kūryba. Tarpukariu aktyviausiai fotografavusi V. Šleivytė savo objektyvą nukreipdavo išskirtinai tik į moteris, tarp jų dažnai ir į save, kurdama surežisuotus, teatrališkus ir naratyvinius autoportretus. Nors jos meninį palikimą tyrinėja grupė menotyrininkių, platesnei publikai ši asmenybė vis dar mažai žinoma.

Performanso kūrybinė komanda liepos mėnesį dešimt dienų rezidavo Kupiškio etnografijos  muziejuje, tyrinėdama archyvinę medžiagą. Kaip teigia performanso režisierė Eglė Švedkauskaitė: „Kūrybinio proceso metu jautėsi, kad bandymai atkartoti laikmetį ar suvaidinti pačią Veroniką Šleivytę, baigtųsi beprasmybe. Apie tai galima tiesiog pasiskaityti – reikia atsisukti į save ir parodyti, kam įkvepia tas žmogus. Panagrinėti jos asmenybę, tačiau nepasakojant apie ją, vadinasi, sukurti performansą apie žvilgsnį. Trys šio performanso moterys per žvilgsnį į kitą – V. Šleivytę – atrado savo šiuo metu aktualiausias temas – tai, apie ką labiausiai norisi papasakoti čia ir dabar, šiame momente. O pačios V. Šleivytės asmenybė tarsi tvyro ore, viską apjungdama.” 

Performanso veiksmas vystosi per vaizdines asociacijas, naudojama daug videomedžiagos (videomenininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė), siekiant sluoksniuoti vaizdą, jį dauginti, tarsi dauginant žvilgsnius. Tuo pačiu, videomenas naudojamas kaip patobulintas fotografijos pakaitalas, tiesioginė sąsaja su V. Šleivyte, leidžianti su ja kalbėtis konceptualiai. Pastarosios buvimas lyg migla tvyro tarp besidauginančių, gyvai filmuojamų vaizdų ir atlikėjų ištariamų bei išdainuojamų žodžių.

V. Šleivytės biografijos ir meninio palikimo tyrinėjimai performanso kūrėjoms suteikė impulsą pažinti savo kintančias ir tekančias tapatybes bei ieškoti būdo kalbėti apie gyvenimą, kaip apie meno kūrinį ir nesibaigiantį savęs įteisinimo procesą.