Prie Vilniaus šv. Kryžiaus bažnyčios stoviniavo nemenkas būrys vestuvininkų. Ištiesę sulankstomus stalelius ir uždengę juos baltomis staltiesėmis, jaunieji ir jų svečiai nutarė trumpam atsikvėpti ir pasivaišinti.

Nuo studijų suolo

Ką tik iš bažnyčios išėję susituokę 27 metų Agnietė ir 28 metų Justas Venckai neslėpė jaudulio – juk sutuoktuvės – tai labai svarbus gyvenimo įvykis.
Paklausta, kokia dabar bus jos pavardė – Venckienė ar Venckė, meiliai žvelgdama į vyrą, Agnietė sakė: "Venckienė. Toks šios pavardės baigmuo man gražiau skamba." Jaunieji patikslino, kad nėra giminės su kitais šalyje išgarsėjusiais Venckais.

Agnietė ir Justas – teisininkai, ne tik buvę bendrakursiai, bet ir iš vienos grupės. Dauguma vestuvių svečių – buvę jų grupės draugai. Tačiau detalizuoti, kur dirba, juodu nenorėjo, tik nuotaka prasitarė, kad yra advokatė. Vedybų sutarties Venckai nesudarė – mano, kad jos nereikia.

Linkėjo turėti daug vaikų

Santuokos sakramentui priimti pora pasirinko nedidukę Šv. Kryžiaus bažnyčią šalia prezidentūros ir Vilniaus universiteto. Kodėl ne didelę, kaip Katedra ar Bernardinų bažnyčia, kurios daugumos porų labiau mėgstamos?

Jaunieji paaiškino, kad jie norėjo tuoktis mažoje ir jaukioje bažnyčioje. Be to, jiems buvo svarbu ir kunigas – jie norėjo, kad juos sutuoktų Ričardas Doveika. O jis kunigauja būtent šioje bažnyčioje.

"Keliose vestuvėse, kur jaunuosius sutuokė kunigas R.Doveika, mes buvome kaip svečiai. Mums labai patiko, kaip jis tuokia jaunuosius, jo pamokslas", – sakė Justas.

Tačiau pora, nors jau ir sutuokta, buvo tokia susijaudinusi, kad niekaip neprisiminė, kokias šventųjų knygų ištraukas kunigas skyrė būtent jiems.

"Žinome, kad buvo gražu, bet neatsimename, ką sakė", – neslėpė jaunasis. Staiga Agnietė prisiminė, kad kunigas jiems linkėjo turėti daug vaikų. "Ir nedelsiant", – juokėsi jaunoji.

Paklausti, kiek vaikų planuoja turėti, Venckai laikėsi "tradicijos": "Kiek Dievas duos."

Pirma mokslai, paskui vestuvės

Nuotaka kilusi iš Kauno, jaunasis – panevėžietis, tačiau tuoktis juodu nusprendė ne gimtuosiuose miestuose, o Vilniuje, kur susipažino, studijavo ir kur gyvena devynerius metus.

"Vilnius – mūsų namai, – sakė Agnietė. – Labai jauni pradėjome draugauti. Pabaigėme mokslus ir tuokiamės." Nuotakai pritarė jaunasis: "Vilnius, kuriame gyvename, yra mums bendras miestas."

Anot jų, paprasčiau organizuoti vestuves ten, kur gyveni. Nei drabužių, nei kitų dalykų paieška jų nenuvargino – viską rado ir įsigijo be didelio vargo. "Detalių per daug nesureikšminome, viso miesto nešukavome, kad rastume tam tikros spalvos servetėlių", – sakė nuotaka.

Galbūt jie pateikė kokį nors ypatingą pageidavimą savo svečiams, pavyzdžiui, dovanoti ne daiktų, o pinigų?

"Mes prašėme, kad neneštų gėlių, nes tuoj po vestuvių išvažiuojame į kelionę ir jos nuvystų, – sakė Agnietė. – Dovanų sąrašo nesudarėme."

Povestuvinę kelionę jaunieji planavo į Italiją, Toskanos regioną.