Melburne gimusi ir augusi Lietuvos išeivių dukra ir Stasio Čiurlionio provaikaitė J. Cininas vis dar stipriai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškus motyvus ir temas. Autorės darbuose besitęsiantis emocinis ir fizinis virsmas, transformacijos būsenos simbolizuoja trokštamą laisvės jauseną, sakoma M. K. Čiurlionio namų pranešime.

Parodoje pristatoma moterų vilkolakių portretų rinktinė, J. Cininas parengti informaciniai stendai, taip pat naujausios meninės knygos, kurias autorė daro iš aplinkoje rastų medžiagų: panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kuriuos ji vėl panaudoja kurdama pasakojimus apie transformaciją, migraciją ir būdą kitomis akimis pažvelgti į pažįstamus dalykus. Didžioji medžiagos knygoms dalis buvo surinkta 2017 m., gyvenant rezidencijoje Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu, ją papildė Melburno Lietuvos bibliotekos nebenaudojamos knygos ir nuolatinis sąskaitų srautas iš menininkės pašto dėžutės.

Kitaip nei įprastoje europiečių mitologijoje, kurioje vilkolakiai dažniausiai būna tik vyrai, parodoje „Eglė ir geležinės vilkmergės“ J. Cininas eksponuoja devynių moterų vilkolakių, kitaip dar vadinamų vilkmergėmis, atvaizdus.

Portretus sudėtinga lino raižinio technika menininkė pradėjo kurti prieš du dešimtmečius, nusprendusi portreto / autoportreto žanrą papildyti baltų simbolika ir raiška. Kaip teigia pati autorė, ieškodama įkvėpimo visai atsitiktinai prisiminė geležinio vilko legendą, o pradėjusi ieškoti panašių pasakojimų apie moteris, deja, taip lengvai jų nerado. Tai ir tapo paskata pradėti ilgus metus trukusį nuodugnų tyrimą apie moteris vilkolakes mitologijoje ir realiame gyvenime. Tyrimo rezultatus ir jo įkvėptus portretus J. Cininas užfiksavo netgi disertacijoje „The Girlie Werewolf Hall of Fame: Historical and Contemporary Figurations of the Female Lycanthrope“ (2014).

Moterų vilkių vaizdavimas, pasak J. Cininas, byloja ne tik apie mitologiją, bet ir apie bendrąjį istorijos kuriamą moters vaizdinį. Moteris joje buvo arba rūpestinga motina (galime prisiminti Romulo ir Remo legendą ir juos užauginusią vilkę), arba gundanti ir grėsminga femme fatale. Moterų vilkolakių portretais menininkė ne tik kalba apie tradicinį mitą ir istoriją, bet ir siūlo savąją koncepciją, kurioje moteris gali įgauti ir kitus, tarpinius, būvius.

Nors menininkės kūryboje regime mitų pasaulį, jame yra ir tikrų vardų – kūriniuose „Elsė iš Mersburgo, 1450“ (2007) ar „Lilia naudojasi savo šeimos paveldu“ (2010). Pirmajame menininkė pasakoja apie šveicarę Elsę, kuriai XV a. viduryje buvo atlikta egzekucija už raganavimą ir jodinėjimą vilkais, o antrajame pristato šiuolaikinės „vilkolakės“ Lilios istoriją. Lilia – meksikietė mergina, kuri Gineso rekordų knygoje yra pripažinta plaukuočiausios šeimos atstove, o vadinamąjį vilkolakio sindromą turinčios giminės istorija yra žinoma dar nuo XIX a.

J. Cininas įtraukta į daugelio grafikos ir meninės knygos apdovanojimų trumpąjį sąrašą, yra surengusi parodas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, pažymima M. K. Čiurlionio namų pranešime. Autorės kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės muziejus, Australijos nacionalinė galerija ir MARKK etnografinis muziejus Hamburge, Vokietijoje.

Menininkė nuolat lankosi Lietuvoje: pirmą kartą čia savarankiškai atvyko sovietmečiui baigiantis, o 1988 m. eksponavo savo kūrybą parodoje „Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai“ Vilniaus rotušėje.

2018 m. J. Cininas dalyvavo Dainų šventės pasirodymuose. Ji taip pat yra gastroliavusi po Lietuvą kartu su Melburno lietuvių folkloro ansambliu „Pamesta klumpė“, o pastarąjį kartą Lietuvoje lankėsi 2020 m.: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pirmą kartą pristatė savo kūrybą parodoje „Eglė ir vilkmergės“.

J. Cininas dėsto grafiką ir knygos meną RMIT meno mokykloje Melburne, Australijoje.