Penkių vilniečių grupelės žygis po paslaptingąją Grenlandiją truko dvi savaites. Per tą laiką jie patyrė tokių įspūdžių, išbandymų ir kontrastų, kokių net nesvajojo išvysti.

Kankinančios kelionės – malonumas

Vilniuje įsikūrusio sporto ir turizmo klubo „Velnio duobė“ nariams ilgi ir sekinantys žygiai, ekstremalios kelionės yra įprasta. Grenlandija buvo tik dar vienas naujas iššūkis, į kurį leidosi kelionių maniak“ įkūrėjų, Marius, praėjus vos kelioms dienoms nuo kelionės pabaigos pasidalijo visais neįtikimais įspūdžiais.

„Tas malonumas... Čia šiek tiek sadomazochizmo elementų visada yra, net neabejotinai“, – juokavo pašnekovas.

Kartu su drauge keliaujantis vyras pasakojo, kad tokios ilgos bei varginančios kelionės neapsieina be ašarų ar pykčių, ir nebūtinai su antrąja puse. „Konfliktai ir trintys iš principo neišvengiami, netgi tarp gerų bičiulių. Nors ir gerai vieni kitus pažįstame, to neišvengiame. Tokioje kelionėje iš tikrųjų pamatai, koks yra kiekvienas individas. Tokie žygiai kaip šis reikalauja disciplinos ir tam tikros tvarkos. Be disciplinos ir grupinio intereso, be vidinės motyvacijos užsibrėžtų tikslų nepasieksi“, – pasakojo Marius.

Žygyje po Grenlandiją atsikalbinėjimams ir tingėjimui vietos taip pat nebuvo. „Kai Lietuvoje savaitgalį išeini pažygiuoti, rutinos sukurti neišeina. Tačiau ten tam tikros rutinos buvo. Jau antra diena daug kam buvo peilis, nes diena ilga – išėjome ir gal 13 valandų žygiavome. Tiesiog neradome tinkamos vietos sustoti nakvynei. O aš dar visiems buvau pasakęs, kad lengva diena bus“, – prisiminė pašnekovas.

Kas tie Farerai? Į Grenlandiją!

Kelionę organizavusiam Mariui pirmiausiai buvo toptelėjusi idėja paprasčiausiai pakeliauti ir pasižvalgyti po Farerų salas. Tik kažkuriam iš draugų pajuokavus, kad geriau į Grenlandiją keliauti, pirma paika palaikęs tokią mintį, vyras ėmė ir subūrė grupelę entuziastų.

Iš pradžių kompanija pasidomėjo, kas iš viso tai per sala ir kokio tipo, ilgio žygį ten būtų galima suorganizuoti. Planavimo procesas užtruko daugiau nei pusę metų.

Tiesa, iš pradžių teko skristi į Kopenhagą, o tik vėliau, pernakvojus oro uoste, kitu lėktuvu į Kangerlusuaką – centrinį užpoliarės oro uostą. Tai pats didžiausias ten esantis oro uostas, kadaise ten buvusi amerikiečių karinė bazė, kurią grenlandai iš amerikiečių perpirko vos už 1 JAV dolerį. Tai, pasirodo, vienintelis Grenlandijoje tinkamas dideliems lėktuvams oro uostas. Kangerlusuake galima persėsti į mažesnius lėktuvus, kurie kursuoja į Grenlandijos gyvenvietes.

Ir nors kelionė į Grenlandiją prasidėjo sklandžiai, vėliau grupelė vilniečių ne kartą turėjo ir dėl ko nerimauti.

Atsipalaidavę vietiniai

„Kas išsyk išmušė iš vėžių – tai vėluojantis lėktuvas, į kurį turėjome iš karto persėsti ir skristi į sostinę Nūką. Tačiau skrydžiai buvo atšaukti, ir, pasirodo, tai nieko nuostabaus. Vienur rašo, kad skrydis atidėtas, o nueini, paklausti darbuotojos – ši atsako, kad neatidėtas... Praradome visą žygio dieną“, – apie chaotišką nuotykį pasakojo Marius.

Kompanija viso žygio laikotarpiu buvo numačiusi net dvi poilsio dienas, tačiau dėl transporto vėlavimų jas abi ir prarado.

Baimintis transporto nesklandumų teko ir tada, kai grupė, pasiekusi žygio tikslą, ruošėsi iš vieno mažo miestelio traukti atgal. „Bandėme išsiklausinėti, ar tikrai kateris tą dieną plaukia. Nes jeigu jis nebūtų išplaukęs, – o plaukia tik kartą per savaitę, – būtume neišvykę ir iš Nūko. Galvojom, kad čia kaip ir su lėktuvais: gali atplaukti, o gali ir neatplaukti“, – juokėsi Marius.

O labiausiai lietuviai nerimavo dėl sugrįžimo: „Nėra nieko blogiau nei tuo pačiu keliu grįžti atgal – tai būtų pats didžiausias peilis. Grįžtant vaizdai jau matyti, nebežiūri, o yra sudėtingų ruožų, bet moralė jau stipriai nukritusi.“

Be to, su vietiniais Grenlandijoje susikalbėti ar išgauti iš jų informacijos gana sudėtinga – jie kalba savo kalba arba daniškai.

Viskas sustyguota

Apie tokius žygius be specialių kelioninių kuprinių geriau nedrįsti ir pagalvoti. Kelių savaičių trukmės žygiui kiekvienas vaikinas tempėsi po 33–38 kg sveriančią kuprinę, o merginos – po 25 kilogramus. Visi draugiškai pasiskirstė pačius svarbiausius reikmenis, maistą ir kurą, kad galėtų gamintis valgį.

„Turėjome dvi palapines ir dar tentą, po kuriuo gaminome maistą, jei lijo lietus. Nešėmės primusą ir rytais virėmės greitai pagaminamą košę, šiek tiek uogienės įsidėdavome pasiskaninti. Ir labai greitai pagaminama, ir kuras taupomas. Jį juk irgi reikia ant kuprų neštis“, – apie praktiškus sprendimus pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, viena iš problemų buvo klausimas: kaip susikomplektuoti maistą: „Yra apskaičiuota, kad dienos maistas žmogui sveria 1 kg. Tai ir nešiesi papildomai 15 kg svorio. Vis dėlto maisto bandėme šiek tiek sumažinti. Einant su kuprine visą dieną, jos svoris išnaudoja 5–6 tūkst. kalorijų, o maisto dienai buvome apskaičiavę po 3 tūkst. kalorijų...“

Marius pasakojo, kad Grenlandijoje jie kas vakarą būtinai mėgaudavosi ir saldumynais: „Koks nors skanėstas turi būti vakare – prie arbatos po porą saldainių pasidalydavome. Smulkmenos labai džiugina. Čia aš niekada nevalgau chalvos, o ten sustoję per pietus suvalgydavome po chalvos gabaliuką. Čia nėra poreikio, o ten viskas kitaip. Valgai saldainį ir galvoji, kad už jį nieko nėra skaniau.“

Visas dvi savaites kompanija keldavosi 6 val. ryto ir  guldavo 10 val. vakare – griežtu režimu. O nakvynės vietas rinkdavosi tik prie vandens telkinių: upelių ar gėlų ežerų. Vanduo reikalingas ne tik maistui, praustis, bet ir būtinam drabužių skalbimui.

„Nesimaudėme gal tik dvi dienas. Iš pradžių šalta, ledas, net kojas stingdė – nepastovėsi ilgiau nei pusę minutės. Tačiau vėliau įpratome. Buvo net pora ežeriukų, kurie gerai pašilę: kas Lietuvoje atrodo vėsu, ten pripratus galima ir teškentis“, – prisiminė Marius.

Pasak jo, tokiuose žygiuose drabužiai džiovinami tiesiog saulėje, jei tai nepavyksta – kitą dieną pakabinus ant kuprinės. O paprasčiausias būdas – džiovinti ant savęs: „Visada reikia turėti bent porą sausų drabužių – juos vadiname naktinukais. Jie laikomi prie miegmaišio ir apsirengiami tik einant miegoti. Tris dienas per žygį ten lijo ir mes šlapome, bet išsigręži drabužius, vidury palapinės pakabini džiovinti, o kitą dieną velkiesi tuos pačius drėgnus – daug drabužių neštis neapsimoka.“

Svarbiausi šios kelionės reikmenys buvo speciali apranga: žygio batai, specialios žygio kelnės, džemperiai, megztiniai, tam tikros striukės nuo lietaus. Taip pat patvarios kelioninės kuprinės, medicininiai reikmenys ir įvairiausių įrankių komplektas nenumatytiems atvejams.

Pasivaikščiojimas ne iš lengvųjų

„Kiekvienam neįlįsi į širdį, niekas nesiskundė. Pirma ir antra dienos buvo psichologiškai sunkios, nes daug žygiavome, erzino tai, kad neradome vietos palapinei statyti. Ėjome fiordo pakrante, kuri buvo akmeninga ir slidi, apaugusi krūmais“, – pasakojo keliautojas.

Prieš vykdami į Grenlandiją vilniečiai nuoširdžiai nežinojo, ko tikėtis. Pirmas šokiravęs dalykas buvo neaprėpiami ledynai. Tačiau mažiausiai jie tikėjosi aptikti krūmų. Per juos teko brautis lietingomis dienomis: „Kaip į voratinklį papuoli. Pats šlykščiausias ėjimas. Mišku tai vadinome – kartais iki juosmens to miško būdavo.“

Tiesa, Marius su savo grupe ekstremalių situacijų išvengė, nors ir teko lipti į kalnus, leistis skardžiais, eiti slidžiomis vietomis, kai nuo skardžio gali nuslįsti į vandenį. „Vanduo gražus ir skaidrus, nieko baisaus nebūtų įkristi, bet visi prisisegė kuprines, o įkritus su jomis visada kyla pavojus: atsisegsi, neatsisegsi? Antrą dieną vienas iš kompanijos slydo... Bet spėjome pagauti“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Kitomis dienomis jiems teko eiti ledynu, kuris pavojingas dėl įtrūkimų: „Mes tiek įrangos neėmėme, bet tokiais ledynais einant reikia virves pasirišti. Jei pirmasis kristų, jį būtų galima ištraukti. Tad teko rizikuoti...“

Nors keliautojai labiausiai baiminosi baltųjų meškų, jų sutikti neteko. „Su vietiniais kalbėjome – jos labai retas svečias, gyvena šiauriau. Ir joms buvo per šilta – vasara. Tačiau pėdsakus visada sekėme. Ten pilna ir elnių pėdsakų. Tada žiūri, ar kitas toks nepasikartos? Ar tik neteks meškos sutikti? Meška juk toks žvėris, nuo kurio apsisaugoti priemonių nėra“, – teigė pašnekovas. Jie ginklų į žygį nepasiėmė.

Dar vienas nemalonesnių akcentų Grenlandijoje – didžiulės musės ir uodai. „Jeigu sėdi nejudėdamas, jos aplimpa kaip bitės – nieko nesimato. Jų kiekis ten yra neįsivaizduojamas. Ir valgyti neįmanoma – įsidedi košės ir su musėm tenka valgyti“, – kalbėjo Marius.

Netikėti kontrastai

Marius tikino, kad Grenlandijoje beveik kasdien tekdavo išvysti vis naują kraštovaizdį: „Daug kas įsivaizduoja, kad ten tik ledą ir sniegą pamatysi. Bet Grenlandiją 80 proc. dengia nenutirpstantis ledynas, o pakrantės, fiordai aptirpę. Neseniai ten netgi pradėta vystyti žemdirbystė.“

Pasak vyro, šokiruoja ir pačių fiordų įvairumas, ledynai, akmeningi ruožai, samaningi slėniai. Maža to, ten gausu šiaurės elnių, kurie visiškai nebailūs ir žmonių nesibaido.

„Labai gerai, jie išbėgioja savo takelius, o mes jais ėjome. Gyvūnas eina ten, kur jam lengviau, juk nesirenka sunkesnio kelio. Jeigu abejodavome, kur sukti, eidavome būtent elnių keliais“, – prisiminė pašnekovas.

Lietuvių kompanija sutiko ir baltųjų kiškių, kurių drąsa taip pat stebėjosi.

„Pati Grenlandija – nuostabi šalis, iš tikrųjų. Beje, keliaudami ir lašišų, upėtakį pagavome. Buvome meškerę pasiėmę – žuvį įtraukėme į racioną, kad sumažintume kuprinių svorį. Iš tiesų iki tos žuvies ėjome 11 dienų, kaip ir iki paties savo kelionės tikslo – ledynų. Kad pagautum fiorduose žuvies, reikia specifinės žvejybos“, – sakė Marius.

Žuvies žygeiviai visgi pagavo – Kapisilito vietovėje, kuri išvertus į lietuvių kalbą reikštų „lašiša“. Pašnekovas pasakojo, kad gyvenime nebuvo matęs tokios daugybės ir tokio grožio didelių lašišų.

Mariui su grupe teko paragauti ir vietos grybų, kurių rūšies jie nelabai ir žinojo, tačiau skoniu nesiskundė.

Nakvynės vietos, kurias rinkosi lietuviai, buvo labai skirtingos ir neįtikimai gražios. O pasisekė dar ir dėl to, kad buvo labai nedaug laiko likę iki poliarinės dienos, – neteko naudoti prožektorių, naktį buvo pakankamai šviesu.

Ledynai tirpsta

„Patį tikrąjį ledyną pasiekėme tik 11-ą žygio dieną. Vienas iš tikslų, neskaitant mėgavimosi kraštovaizdžiu, ir buvo tas ledynas. Ten taip gražu, kad net patys norvegai atvykę sako, jog tokios pasakos jie nėra matę. O juk Norvegija taip pat išsiskiria kalnų bei fiordų grožiu“, – teigė Marius.

Ledynas pasirodė neapsakomo dydžio. „Mes įkūrėme stovyklą, o apačioje buvo ledyninis fiordas – ledai plaukiojo. Atrodo, kad ledynas šalia. Kitą dieną palikę palapines ėjome prie to ledyno. Ta diena tapo viena sunkiausių žygyje: eini eini ir niekaip neprieini“, – kalbėjo ekspedicijos vadovas.

„Ėjome gerą pusdienį iki ledyno... Ir nuėjome šiaip ne taip. Prieš tai dar girdėjome duslius garsus, prilygstančius patrankos garsui, – manėme, skilinėja ledynas ir tiek. O priėję pamatėme, kad tai griūvantys ledai, kurie nuo jo atlūžta. Jie tiesiog prie akių lūžta ir krenta didžiausi gabalai. Tada supratome, kad žemėlapyje pažymėta ledyno riba – bent keliais kilometrais toliau. O žemėlapis ne toks senas... Vadinasi, ledynas jau tiek nutirpęs“, – įspūdžiais dalijosi Marius. Kompanija matė ir tarp ledynų plaukiojančių ruonių.

Pažintis su vietos kultūra

Po didžiųjų žygio įspūdžių lietuvių kompanija leido sau atsipūsti ir keletą dienų pailsėti Grenlandijos sostinėje Nūke, kur šiek tiek susipažino su vietos kultūra ir gyventojais.

Kad ir kaip būtų keista, Marius pasakojo, jog pirmasis į akį kritęs dalykas – vietinių pomėgis išgerti. Sakė ir iki kelionės žinojęs, kad Grenlandijoje esti alkoholizmo problema.

„Grenlandija yra Danijos autonominė sritis ir kai danai juos kolonizavo – dotavo, rėmė, primetinėjo savo gyvenimo būdą. Suprantu, ten didelis nedarbo lygis ir dalis gyvena iš pašalpų. Jie nieko neveikia, gauna pašalpas...“ – ironizavo vilnietis.

Tačiau kita dalis vietinių turi darbą, gyvena itin civilizuotai. Beje, kainos ten tokios pat aukštos, palyginti su Europa, net didesnės nei Skandinavijoje – taip lietuviams pasirodė.

„Labai suvenyrai brangūs, paveikslai. Specifiniai tie suvenyrai – dauguma iš kaulų padaryti. Be abejo, meškučių pilna, kurių realybėje nematėme. Jie ir patys turbūt nematę“, – juokėsi. Paveikslų, kuriuos vietiniai siūlo turistams, kainos svyruoja net nuo 10 iki 15 tūkst. litų.

Vietos kalba atvykėlius taip pat sužavėjo. „Su niekuo panašaus gyvenime nebuvau susidūręs, nors esu neblogas kalbų žinovas. Toks jausmas, kad ilgiausias lietuviškas žodis ten atitinka jų patį trumpiausią. Parduotuvėje apskritai sunku ką nors išsiaiškinti – pardavėjai bando ant popieriaus lapo ką nors paaškinti ar bent skaičius užrašo“, – šmaikštavo Marius.

Sužavėjo lietuvius ir pats Nūko miestas – netoli kranto, senamiestis nusėtas spalvingais mediniais nameliais. Tiesa, modernesnėje miesto dalyje galima aptikti ir mūsų Perkūnkiemio lygio daugiabučių – taip juokavo.

Dar vienas keistesnių dalykų ten – didžiulis vaikų skaičius: „Bėgioja jie ten bet kaip, pačiame mieste, suaugusiųjų nekontroliuojami. Ir ant stogų jie laksto.“

Grenlandijos sala

Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala. Priklauso Danijai. Europiečiai šią salą atrado dar 875 m. Kadaise ten buvo įsikūrę vikingai. Nuo 1979 m. Grenlandija tapo autonomiška.

Šiek tiek daugiau nei 80 proc. salos užima ledynas, tačiau krantai gerokai aptirpę, juos puošia susiformavę fiordai. Didžiausias salos miestas yra sostinė Nūkas. Šiuo metu visoje saloje yra beveik 60 tūkst. gyventojų. Plotas užima 2 175 600 km².

Klimatui įtakos turi Vakarų Grenlandijos šiltoji srovė, dėl kuruos klimatas nėra toks atšiaurus, kaip galėtų atrodyti. Net sausį temperatūra ten nenukrenta žemiau 5 laipsnių Celsijaus.

Vietiniai kalba oficialia grenlandų kalba. Vietos valiuta – Danijos krona.

Grenlandai turi ir savo parlamentą – 31 vietos Lastingą. Vyriausybę valdo ministras pirmininkas Kuupikas Kleistas. Kadangi Grenlandija laikoma Danijos dalimi, vietiniai renka ir du savo narius į šios šalies parlamentą.

Daugiausia Grenlandijos gyventojai verčiasi iš turizmo verslo ir žvejybos.