Lietuvių kalba pasirodė pirmasis jos romanas „Tas juokiasi, kas dantis turi“ („Ten się śmieje, kto ma zęby“, 2022, išleido „Kitos knygos“), 2023 m. įvertintas garbingiausia Lenkijoje Nikės literatūros premija.

Tai pasakojimas apie kirpėją Verą, kuri, mirus sutuoktiniui, klajoja po Varšuvą ieškodama jam tinkamų batų laidotuvėms. Pati rašytoja šį romaną vadina vargo odisėja – čia dera groteskas, atkaklumas, aštrus sąmojis ir pažeidžiamumas, o kasdienybės detalės išauga iki egzistencinių klausimų.

„Tikiuosi, lietuviškai išeis daugiau Z. Rudzkos knygų. Mielai imčiausi jas versti, nors tokio sunkaus darbo dar neturėjau“, – prisipažįsta romaną iš lenkų kalbos išvertusi Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Irena Aleksaitė.

I. Aleksaitė kalbėjosi su rašytoja apie tai, kaip psichologijos žinios atsispindi jos kūryboje, ir apie knygų herojes, kurios ne tik stebi pasaulį, bet ir jį keičia.

– Kaip iš psichologės, psichoterapeutės tapote rašytoja?

– Rašiau visada. Dar nebaigusi psichologijos studijų išleidau debiutinę knygą. Tai buvo poezijos tomelis. Dabar manau, kad tie eilėraščiai nebuvo itin vykę. Juose per daug patoso, kurio dabar vengiu, esu linkusi rašyti juodojo humoro stiliumi, pasitelkti ironiją.

– Jaučiatės esanti labiau psichologė ar literatė? Jei literatė – labiau poetė, prozininkė ar dramaturgė?

– Nedirbu psichologe. Esu literatė. Pirmiausia jaučiuosi savimi, o tai, kaip žiūriu ir matau pasaulį, kas man nutinka arba nenutinka gyvenime, su kuo bendrauju, – visa tai skatina mane rašyti.

– Ar profesionalus psichologijos išmanymas padeda Jums rašyti? Ar naudojatės savo psichologės praktika?

– Nerašau psichologijos knygų. Literatūra – šis tas daugiau nei įvairių psichologijos teorijų aprašymas. Man svarbiausia rašytojo darbo dalis yra kalba, o ne mano psichologijos žinios. Žinoma, mane domina žmogaus prigimtis, egzistenciniai potyriai. Dažnai rašau apie emocijas ir jausmus, tuos pagrindinius – meilę, išgyvenimus dėl praradimų, gedulą. Tačiau mano knygos nėra gyvenimo instrukcijos, nesuteikia vienareikšmės paguodos. Netgi labiau domina herojai, kurie sunkiai tvarkosi su savo bėdomis ir problemomis ar apskritai neįstengia to padaryti. Nors neseniai per susitikimą viena skaitytoja pasakė, kad mano romanai visada baigiasi laimingai. Yra teisybės jos žodžiuose. Tačiau tai nebūna tiesiog laimingos pabaigos, nes aš pasakų nerašau. Tačiau paskutiniai knygos „Tas juokiasi, kas dantis turi“ žodžiai tokie: „[...] išėjau iš namų.“ Manau, kad mano veikėjai Verai, vyrų kirpėjai, tokia pabaiga yra tarsi naujo gyvenimo pažadas.

Leidyklos nuotr.

– Beveik visos Jūsų knygos buvo apdovanotos arba nominuotos įvairiems literatūros apdovanojimams. Kurią savo knygą mėgstate labiausiai ir kodėl?

– Kiekvienas apdovanojimas man svarbus. Apdovanojimai – tai dar viena romano gyvenimo pusė, nes yra žmonių, skaitančių tik apdovanotas knygas. Man apdovanojimas – garbė ir džiaugsmas, bet taip pat tiesiog piniginis atlygis. Jį gavusi galiu rašyti toliau. Rašantiems žmonėms finansinė laisvė labai praverčia. Žinoma, ji negarantuoja, kad parašysi gerą knygą. Tai visada paslaptis. Labai gražu, nors kartu žiauru, kad mene nėra jokių garantijų. Jei kas nors sumanys rašyti romanus, nes trokšta šlovės ir pinigų, nepatariu to daryti – gali lengvai susigadinti gyvenimą.

– Kai kurie lenkų kritikai knygą „Tas juokiasi, kas dantis turi“ vadina feministine knyga. Aš jokio feminizmo ten neįžiūrėjau. Kaip manote Jūs?

– Sėdusi dirbti neketinau parašyti feministinės knygos. Parašiau istoriją apie senstančią moterį, stiprią ir plėšrią. Vienišą. Tai vargo odisėja. Ji keliauja ieškodama batų, kad apautų savo pašarvotą vyrą, nes jo kojos ištino ir seni batai nebetinka. Ši knyga – pasakojimas apie meilę, gyvenimą, stiprybę ir silpnumą.

Kiekvienas apdovanojimas man svarbus. Apdovanojimai – tai dar viena romano gyvenimo pusė, nes yra žmonių, skaitančių tik apdovanotas knygas. Man apdovanojimas – garbė ir džiaugsmas, bet taip pat tiesiog piniginis atlygis.

– Šios knygos herojė Vera – nekasdienis personažas. Tokių literatūroje nesu sutikusi, gyvenime, beje, irgi, bet juk ir nepažįstu viso pasaulio moterų. Ar ji išgalvota, ar panašią moterį pažįstate?

– Tai išgalvotas personažas, bet dažnai sutinku moterų, kurios gyvena sunkiai, kurios daug matė ir patyrė, bet kurios nepasiduoda, nesudeda ginklų, nekapituliuoja. Pasaulyje daug stiprių moterų, būtų gerai, kad daugiau jų atsirastų ir literatūroje. Šis romanas išverstas į septyniolika kalbų. Visai neseniai išėjo Argentinoje ir Vokietijoje. Vadinasi, visur yra tokių verų, kirpėjų, kurias sutinkame kasdien, bet apie kurias nieko nežinome.

– Kokias dar savo knygas norėtumėte matyti išverstas į lietuvių kalbą?

– Knyga „Trumpas apsikeitimas ugnimi“ nenustoja būti skaitoma Lenkijoje, verčiama į kitas kalbas. Tai poetės monologas, parašytas aštria, kovinga kalba. Jos meilės, santuokos, motinystės istorija. Taip pat ir pasakojimas apie santykius su motina, atskleidžiantis vieną karo istoriją.

Man pačiai labai patinka „Minkštieji audiniai“ („Tkanki miękkie“, 2020), tai dviejų gydytojų – tėvo ir sūnaus – istorija. Visai netrukus išeis nauja mano knyga – „Tik kvailiai gyvena iki galo“ („Tylko durnie żyją do końca“). Joje pasakojama apie Lidą, kūno kultūros mokytoją, kuri palieka didmiestį, turtingus tėvų – abu advokatai – namus ir apsigyvena kaime. Dirba kaimo mokykloje ir gyvena su dviem vyrais, geodezininku ir šaltkalviu. Tai anaiptol ne joks meniškas ménage à trois, o tiesiog įmanomos, bet visiškai paprastos meilės istorija. Labai myliu savo heroję. Man literatūra kaip veidrodis yra nepakankama. Piešiu herojes, kurios ne tiek stebi pasaulį, kiek jį keičia.