Iki pat šalčių pradžios neišskiriama gulbių pora – gulbinas ir dėl kažkada patirtų sužalojimų negalinti skristi gulbė – draugiškai plaukiojo VDU Kauno botanikos sodo tvenkiniuose. Mat, atėjus metui išskristi, gulbinas kaip ir ankstesniais metais nepaliko savo gulbės.

Ištikimajam paukščiui, matyt, patiko ir tai, kad šiuose tvenkiniuose visuomet buvo galima prie povandeninėse ganyklose surandamo maisto prisidurti žmonių atnešamo lesalo. Ši gulbių pora su vieniša antele puikiai orientuodavosi, kur reikia plaukioti, kad gautų lauktuvių – ten, kur daugiau vaikščioja žmonių.

Kai gyvūnus mylintis sodo darbuotojas Petras išgirdo apie artėjančius šalčius, nedelsdamas sugavo minėtus tvenkinių gyventojus ir įkurdino tvartelyje, kaimynystėje su ožkiukais. Čia nei įsimylėjusios gulbės, nei našlaujanti antelė nepatiria tų siaubingų lauko sąlygų, kuriomis dabar gyvena jų gentainiai, nes tvartelyje netrūksta lesalų ir nespigina šaltis. Be to, čionai kasdien užsuka biologė Virginija Mikutavičienė.

„Dažnai randu ant tvartelio durų rankenos pakabintus maišelius su įvairiais lesalais gulbėms ir antelei – tai byloja apie retų žiemą mūsų sodo lankytojų jautrumą“, – pastebėjo biologė, eilinį kartą nukabindama nuo tvartelio rankenos lauknešėlį žiemai priglaustiems vandens paukščiams.