"Tas susitikimas su okupuotos teritorijos administracija yra akivaizdus Kinijos komunistinio režimo politikos tame regione palaikymas", – BNS stebėjosi viešosios įstaigos "Tibeto namai" direktorius V.Vidūnas.

Jis ir Rūta Norkutė buvo pagrindiniai iniciatoriai, kad birželį Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama lankėsi Vilniuje.

"Jūs patirsite tiek finansinių nuostolių, kad turėsite bėgti iš Lietuvos. Ar juokaujate? Kas ateis į renginį "Siemens" arenoje darbo dieną  dešimtą valandą ryto?" – pečiais kraipė ne vienas renginių organizatorius, sužinojęs, kad tokiu metu čia buvo suplanuota Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos paskaita.

"Prekiauti bilietais laiko turėjome tik apie pusantro mėnesio. Ir žmonių atėjo", – sakė viena iš Dalai Lamos vizito organizatorių R.Norkutė.

Per mažiau nei du mėnesius buvo suorganizuotas pastarasis Tibeto vienuolio ir dvasinio lyderio Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitas.

"Klausėme patys savęs – ar sugebėsime? Galvojome maždaug savaitę. Ir nutarėme, kad darome", – pasakojo R.Norkutė ir V.Vydūnas, vieni iš VšĮ "Tibeto namai" įkūrėjų.

Ankstesniais kartais Tibeto dvasinis vadovas į Lietuvą buvo atvykęs oficialiais kvietimais: pirmąjį kartą 1991 m. jį kvietė Lietuvos Atkuriamasis Seimas-Aukščiausioji Taryba, vėliau – Vilniaus universitetas, o 2013 m. vienuolis Lietuvoje viešėjo ir tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko kvietimu.

Šį kartą visi organizaciniai rūpesčiai gulė vos ant kelių žmonių pečių. Ko nematė į susitikimą su dvasiniu lyderiu atėję lietuviai? Apie šio vizito organizavimo užkulisius pokalbis su R.Norkute ir V.Vydūnu.

Sulaukė pagalbos

– Esate minėję, kad vizitas buvo suorganizuotas labai greitai. Kiek laiko apskritai reikia tokio lygio vizitui surengti?

Rūta: Bent pusmečio, o mes turėjome mažiau nei du mėnesius.

Vytis: Netikėtai prieš porą mėnesių iki atvykimo su mumis susisiekė Dalai Lamos biuro Londone atstovai. Jie pasakė, kad Dalai Lama gali užsukti į Vilnių ir paklausė, ar mes turėsime galimybę jį priimti. Pasitarėme. Žinojau, kokia tai atsakomybė, tad svarstėme, ar sugebėsime.

Rūta: Juk neatvažiuoja vienas asmuo. Keturioms dienoms atvyksta 15 žmonių delegacija. Tai – ir apsauga, ir visi parengiamieji darbai, derinimai. Dvi dienos – oficialios programos, o atvyksta dieną anksčiau, išvyksta dieną vėliau. Suorganizuoti tokį vizitą – ne draugo gimtadienio vakarėlį surengti.

– Kalbant apie finansus, jų taip pat reikia.

Rūta: Taip, o tiek finansinių resursų mes nelabai turime. Tačiau po 2013 m. vizito, prie kurio taip pat prisidėjome, liko tam tikra suma pinigų. Ką su jais daryti, paskirsto Dalai Lamos biuras. Kartais jie atitenka vaikų namams, kartais skiriami kitoms reikmėms. Šį kartą likutis tiesiog buvo mūsų sąskaitoje Tibeto kultūros sklaidai Lietuvoje. Tad pradžiai pinigų turėjome. Galėjome laisviau kvėpuoti.

Vytis: Šio vizito savikaina buvo apie 50 tūkst. eurų. Tai buvo pirmas "Tibeto namų" krikštas. Ir mes savo ruožtu prisiėmėme atsakomybę. Ir finansinę, ir moralinę. Atsirado rėmėjų.

Nemažą dalį išlaidų prisiėmė Artūras Zuokas. Renginį "Siemens" arenoje stipriai parėmė Vilniaus savivaldybė. Džiaugiuosi, kad ji prisiėmė miesto šeimininko vaidmenį. Juk kai vyksta tokie vizitai, iš Kinijos pusės būna tam tikras spaudimas.

Taip pat norėčiau paneigti mitą, kad Lietuvos valstybė niekaip neprisidėjo, kaip buvo paviešinta žiniasklaidoje. Dalai Lamai buvo skirta valstybinė apsauga. Tai – dideli kaštai. Dalai Lamos vizitams visuomet yra skiriama apsauga, ir saugumą akcentuoja jie patys.

Rūta: Buvo ir daugiau privačių rėmėjų, kurie nenorėjo būti įvardinti. Kad ir tie, kurie suteikė transportą.

Vytis: Mums tibetiečiai pasakė: darykite mokamą renginį, ir taip padengsite išlaidas. Tai buvo išankstinis susitarimas, ir aš norėčiau paneigti gandus, kad Dalai Lama uždarbiauja. Jis čia neužsidirbo nė cento. Visos lėšos, kurios buvo surinktos pardavus bilietus į areną, keliavo į "Tibeto namų" sąskaitą, iš kurios padengėme išlaidas. Liko nedidelis likutis. Laukiame jų sprendimo, ką galėsime daryti su šiais pinigais.

Vieninga komanda

– Kokios emocijos apima organizuojant tokį vizitą? Koks jausmas, kai supranti, kad atgal trauktis negali?

Rūta: Aš asmeniškai patyriau begalinį džiaugsmą ir jutau atsakomybę. Jei kalbėtume apie baimes, tai nerimavome dėl neadekvačių žmonių, juk būna įvairių provokacijų. Taip pat buvo jaudulio dėl techninių dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

– Pavyzdžiui?

Vytis: Tarkime, sinchroninis vertimas "Siemens" arenoje. Tai buvo viena didžiausių problemų. Pasirodo, kad Lietuvoje tokio nėra. Tarkime, Rygoje jau daug metų yra sistema, kai į areną ateina žmonės su mobiliaisiais telefonais arba perka radijo imtuvus ir vertimas transliuojamas FM bangomis. Žmogus girdi per ausines. Lietuvoje tokios praktikos nebuvo. Rūta buvo pirmoji, kuri tai išbandė. Iki paskutinio momento sėdėjome kaip ant adatų, nes nežinojome, kaip veiks.

Rūta: Nors viskas buvo tikrinta, bet baimės buvo. Įmonė, kuri tai darė, ieškojo sprendimų, konsultavosi kartu su kolegomis iš Latvijos. Man buvo smagu matyti, kad ir privatus sektorius stengėsi, kad viskas praeitų sklandžiai. Manau, kad Dalai Lama sukelia geras emocijas žmonėms.

Puikiai dirbo arenos darbuotojai, bilietų platintojai. Bilietai parduoti rekordiškai greitai.

Vytis: Kalbant apie emocijas ir nerimą, yra užkulisinių dalykų, kai nežinai, kaip sureaguos tam tikri politiniai laukai. O jie visada reaguoja. Kinijos Liaudies Respublika šių dalykų be dėmesio nepalieka.

Mums buvo labai svarbu, kad renginys įvyktų Vilniaus universitete, nes tai buvo viena iš vizito sąlygų. Dalai Lama nori nepolitizuotai kalbėtis su akademiniu jaunimu. Jis kalba apie šiuolaikinę žmonijos situaciją, moralinę žmogaus atsakomybę. Ir tas renginys įvyko. Aš pats dirbu universitete ir labai seniai mačiau, kad būtų tiek žmonių.

Dar noriu pasakyti, kad vizitą organizavome ne tik mes su Rūta – prisidėjo ir Tibeto rėmimo grupės nariai, kiti savanoriai – kelios dešimtys žmonių.

Organizuojant tokio lygio vizitus yra daug svarbių dalykų, vienu metu turi veikti daug grandžių.

Rūta: Daug organizacijų dirbo kaip viena darni komanda. Nuo oro uosto darbuotojų iki bilietų platintojų. Aš kelias naktis prieš vizitą beveik nemiegojau. Atsibusdavau ketvirtą ryto ir galvodavau, ką dar reikės padaryti, kaip viskas veiks.

Jokių išskirtinių reikalavimų

– Prieš kiekvieną svarbų vizitą organizatoriams yra keliami tam tikri reikalavimai, susiję ne tik su sklandumu, tačiau ir su atvykstančiojo žmogaus norais, kartais – įgeidžiais. Kokius reikalavimus jums kėlė Dalai Lamos biuras?

Vytis: Pasakysiu taip: jų nebuvo. Jis visą laiką akcentuoja, kad yra vienuolis, tinka reali aplinka.

Rūta: Viena sąlyga buvo. Liftas.

Vytis: Dalai Lama turi problemų dėl sąnarių ir jam sunku judėti laiptais. Todėl turėjo būti liftas. Prieš vizitą atvažiavo jo atstovas ir apžiūrėjo, kur juos apgyvendinsime. Jiems viskas tiko.

Vienas iš įdomių reikalavimų: ankstyvi pusryčiai. Dalai Lama keliasi labai anksti ir pusryčiauja apie 4–5 ryto. Tad jam turėjo būti pateiktas karštas vanduo ir lengvi pusryčiai. Tai reikėjo derinti su viešbučio personalu – kad virtuvės žmonės tas kelias dienas ateitų anksti. Daugiau reikalavimų, išskyrus saugumą, nebuvo.

Keistas jausmas. Jis laikė mane už rankos, žiūrėjo ir aš supratau: šiam žmogui nieko nereikia sakyti, nereikia aiškinti. Jis viską žino. Viskas.

Rūta: jo atstovai, apžiūrinėdami tiek renginių, tiek apgyvendinimo patalpas, kai kur net laiptelius suskaičiavo.

Vytis: Kur eis, kiek lips. Bet tai nesusiję su kaprizais, o su sveikata, fizine būkle. Vilniuje, beje, Dalai Lama buvo labai geros fizinės formos. Gal niekas neatkreipė dėmesio, bet ir arenoje, ir universitete kalbėdamas jis stovėjo. Mus tai nustebino.

– Ar tiesa, kad žinomas sostinėje esantis žuvies restoranas net pakeitė savo tradicijas ir gamino ne žuvį, o mėsą?

Rūta: Buvo taip. Kiek girdėjome, tibetiečiai dėl religinių įsitikinimų nevalgo žuvies.

Vytis: Daugelis tibetiečių nevalgo žuvies. Apie jo meniu yra atskira istorija. Visi klausia, ar jis vegetaras, tačiau jis visada iš to juokiasi. Sako: "Aš blogas vienuolis, nes valgau mėsą." Bet išties jis turėjo sveikatos problemų, todėl gydytojai mėsą jam valgyti būtinai liepė. Anksčiau jis mėsos nevalgė. "Bet visiems liepiu nevalgyti", – sako.

Nukrenta kaukės

– Koks yra Dalai Lama?

Rūta: Keistas jausmas. Jis laikė mane už rankos, žiūrėjo ir aš supratau: šiam žmogui nieko nereikia sakyti, nereikia aiškinti. Jis viską žino. Viskas. Tai mano asmeninis įspūdis. Pajutau tą dar 2013 m., kai jis lankėsi Vilniuje ir atėjo į mano parduotuvę, kur prekiauju įvairiais suvenyrais, Tibeto simbolika. Atėjo, nes pamatė greta iškeltą Tibeto vėliavą ir pasakė, kad čia yra Tibeto ambasada.

Vytis: Mes žinome, kad žmonės viešumoje vaikšto su tam tikrais kiautais, kaukėmis. Prisiima vaidmenis. Man ne kartą teko laimė pabūti su Dalai Lama. Aš mačiau, kaip greta jo nukrenta visos kaukės. Kiautai ištirpsta, išsilydo kaip sviestas. Tai yra jo fenomenas. Su juo nejauti atskirties, nes jos nėra.

Rūta: Po vizito džiaugiausi, kad viskas pavyko, jis irgi buvo gerai nusiteikęs. Ir liūdesys, nes nežinau, kada vėl bus kitas kartas. Ir ar apskritai jis bus. Kai išlydėjome – tekėjo ašaros.

Vytis. Taip, paverkėme. Jo aplinkos žmonės sakė:  "Vilniuje jis jautėsi laimingas. Dėl to mums šilta."

Rūta: Turėtume patekti į Ginesso rekordų knygą vien dėl to laiko, per kurį pasiruošėme vizitą. Bet labai norint ir tikint, turint motyvacijos, aš manau, kad tai yra įmanoma. Mūsų klausia, gal po to naują mašiną nusipirkome. Juk tokius dalykus organizuoja už pinigus. O mes ne.

– Kokia jūsų svajonė, jei toks vizitas būtų dar kartą?

Vytis: Susitikimus surengti ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Rūta: Jis labai myli gamtą, tai ją norėtųsi parodyti. Svajoju ir nusivežti į mišką, į kokią nors gražią sodybą ir pavaišinti cepelinais.