Kasdienį ir šventinį Kauno gyvenimą šešių amžių tėkmėje fiksavo istorikai, keliautojai, diplomatai, svečiai, profesionalūs gidai.
Prie lopšio – Vytautas
Nors Nemuno ir Neries santakoje žmonės gyveno VII-VI tūkst. prieš Kristų (tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai), tačiau pirmą kartą Kaunas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1361 m., kai vokiečių ordinas rengėsi pulti Kauno pilį.
Miestiškasis Kauno periodas, kaip teigia humanitarinių mokslų daktarė Rasa Varsackytė, prasidėjo 1408 m., kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas suteikė Kaunui Magdeburgo teisės privilegiją. Kaunas gavo miesto statusą. Privilegija kartu įteisino asmeniškai ir ekonomiškai laisvų pirklių bei amatininkų bendruomenę.
Kasdienį ir šventinį Kauno gyvenimą šešių amžių tėkmėje fiksavo istorikai, keliautojai, diplomatai, svečiai, profesionalūs gidai.
Ji buvo atsakinga tik valdovui, kuris paskyrė Kaunui svarstykles, vaškinę ir svarstykles.
„Svarstyklėmis buvo sveriamos į Kauną atgabenamos prekės ar čia parengtos prekių siuntos, karpykloje užbaigiami apdoroti audiniai, o vaškinėje tikrinama vaško kokybė. Tai buvo pelningos monopolinės įmonės“, – aiškino R.Varsackytė. Ne visi kauniečiai, skubėsiantys į miesto 600-ojo gimtadienio šventę, žino, kur pamatyti senutėlę vaškidę, skirtą vaškui lydyti.
„1973 metų vasarą aikštėje priešais centrinį įėjimą į Rotušę atkasta vaško lydymo krosnis. Man teko tai matyti. Kad tai tikrai vaško lydymo krosnis, patvirtino bitės – jų kaipmat priskrido į kasinėjimų vietą. Sovietmečiu nebuvo leista eksponuoti atkastų krosnių. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę dvi jų tapo eksponatais. Vieną jų, esančią šalia centrinio įėjimo į Rotušę, dabar dengia specialus stiklas.
Perlas, išgąsdinęs karalių
Miesto savivaldos širdimi tapo Rotušė, kurios statyba prasidėjo 1542 m. vidurvasarį. Pradėjus kloti pamatus, po kertiniu akmeniu buvo padėta 30 grašių ir statinė medaus. Pastatytoje Rotušėje, anot istoriko Eugenijaus Rūko, buvo laikomi svorių ir matų etalonai, būta krautuvių, dirbo burmistrai, tarėjai, suolininkų teismas. Rotušės aikštėje vykdavo turgūs, baudžiami nusikaltėliai (stovėjo kartuvės, ešafotas). Atrodo, kad dvi Rotušes bus nuniokojęs gaisras, o dabartinė – greičiausiai bus trečioji, patyrusi daugybę rekonstrukcijų. E.Rūkas atkreipia dėmesį, kad pagrindinės gatvės apie Rotušės aikštę išlikusios nuo pat miesto įkūrimo iki šių dienų.
To meto keliautojų užrašuose gausu pastabų apie kauniečių gyvenimą. Kaip ir dabar, Kaune buvo mėgstamos įvairios šventės ir reginiai. Ypač linksmai gyveno pirkliai ir valdininkai, mėgę papuotauti. Jie ir kiti turtingesni miestiečiai namus statydavo netoli Rotušės, šalia kurios Viduramžių papročiu buvo trys laikrodžiai: didysis, mažasis ir vidutinysis. Pagal jų rodomą laiką ir dūžius kauniečiai gulėsi ir kėlėsi, sutikdavo atvykstančius į miestą svečius, išgindavo iš miesto gyvulius ir pargindavo, rikiuodavo kitus darbus.
XVI a. pabaigoje Kaune lankęsis Prancūzijos karalius Henrikas Valua susižavėjo miestu ir vadino jį tikru perlu. Beje, šis karalius atvažiavo ne šiaip sau, o pakviestas vadovauti šaliai po Žygimanto Augusto mirties. Įdomu, kad ilgai jis čia neištvėrė – pabėgo.
Įtarė grėsmę prekybai
Anot J.Dručkienės, XVI a. Kaune galiojo neįprasti mums reikalavimai. Pavyzdžiui, jei numirdavo kurio nors iš namų, esančių aplink Rotušę, savininkas, jo našlė turėdavo per metus su trupučiu vėl ištekėti. Ta pati taisyklė galiojo ir našliu tapusiam namo savininkui. Matyt, bijota netvarkingų, apleistų namų šalia Rotušės.
XVII a. išleistuose batsiuvių cecho įstatuose rašoma, kad, mirus žmonai, meistras turėjo teisę laikyti dirbtuvę ne ilgiau kaip vienerius metus ir šešias savaites arba turėjo vesti. To paties buvo reikalaujama ir iš meistro našlės.
Anuomet, kaip ir dabar, buvo nepakantumo kitataučiams ar kitos religinės pakraipos žmonėms. Yra žinoma, kad toje vietoje, kur dabar stovi Jėzuitų bažnyčia, gyveno daug vokiečių liuteronų, kurių kapinės XVII a. pradžioje išniekintos. Buvo sudaužytas ir J.Naugardo, turėjusio daug nuopelnų Kaunui (jo vardu pavadinta viena Senamiesčio gatvė), antkapinis paminklas.
„Mūrinė švento Jurgio bažnyčia buvo pradėta statyti beveik 70 metų anksčiau nei Rotušė. Jau tuomet kauniečiai pademonstravo savo pilietinį brandumą – nusiuntė protesto laiškus popiežiui Inocentui VIII ir Lietuvos bei Lenkijos karaliui Aleksandrui, trumpai valdžiusiam Žygimanto Senojo broliui. Tarp protesto priežasčių buvo ir pirklių baimė, kad vienuoliai sutrukdys prekybai Nemuno ir Neries upėmis“, – pasakojo J.Dručkienė.
Į modernybę – su J.Vileišiu
Anot E.Rūko, iki XVII a. vidurio Kaunas nepatyrė tiesioginių karo veiksmų, nuolat augo ir gražėjo. Tačiau praūžus 1655 m. prasidėjusiam Lietuvos – Lenkijos karui su Rusija, Kaunas patyrė ekonominį, moralinį ir kultūrinį nuosmukį. Išsiplėtęs iki dabartinės I.Kanto gatvės rytuose, miestas neaugo iki pat XIX a. vidurio.
Buvusio Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino sesuo dailininkė Mariana Kaune gyveno XX a. pradžioje ir vadino miestą tikru lobiu dailininkams – toks jis buvęs tapybiškas. Dailininkę žavėjo vandeningos upės, netikėtai išdygstantys bažnyčių bokštai, į dangų šaunančios gatvės, gausi žaluma, mažos krautuvėlės su spalvingomis iškabomis, kuriose buvo nupiešta viskas, kuo prekiaujama. Kauno grožį ji lygino su Venecijos ir Paryžiaus, bet kritiškai aprašė nesibaigiančias turtuolių linksmybes.
R.Varsackytė pabrėžė, kad trečiąjį XX a. dešimtmetį Kauną modernybės link vedė pirmasis jo burmistras Jonas Vileišis. Jam vadovaujant, mieste iškilo daug naujų pastatų, buvo grindžiamos gatvės, pastatyti tiltai per Nemuną ir Nerį, įrengtas vandentiekis, pradėjo kursuoti autobusai ir funikulieriai, atgijo kultūrinis gyvenimas.
Aukštuomenė vertino Ramovę
Tarpukario pabaigoje laikinoji sostinė suklestėjo, joje kunkuliavo europinis gyvenimas. Tai patvirtina ir daugybė to meto amžininkų prisiminimai.
Pirmasis (ir paskutinis) prieškarinės Lenkijos karinis atašė Lietuvoje Leonas Mitkievičius, atvykęs į Kauną 1938 m. pavasarį, susižavėjo Kaunu – tai akivaizdu jo užrašytuose prisiminimuose. Anuometinį aukštuomenės gyvenimą buvo sunku įsivaizduoti be Kauno įgulos karininkų ramovės, be jos Vytauto Didžiojo menės su vilkų ir meškų kailiais užtiestais suolais, didžiulio židinio, senovinio raižyto stalo, ginklų kolekcijos. Būtent šioje, dabar jau restauruotoje salėje, vykdavo aukščiausio lygio priėmimai. Jų dalyvius aptarnaudavo padavėjai, atnešdami ant sidabrinių padėklų užkandžių ir stipraus lietuviško krupniko.
Karininkų ramovėje žiemą vykdavo ir didžiausias metinis kariuomenės balius, kuriame dalyvaudavo apie 1000 asmenų, pradedant šalies Prezidentu, Vyriausybės nariais, diplomatiniu korpusu, aukštais karininkais ir baigiant visuomenės atstovais. Kaip prisimena L.Mitkievičius, šokiams grojo husarų pirmojo pulko Kaune dūdų orkestras. Populiariausias šokis buvo valsas, tačiau skambėjo ir polkos, fokstrotai, tango. Šokiai baigdavosi lietuvių liaudies šokiu.
Ponių suknelės L.Mitkievičiui pasirodė labai skoningos, prabangios. Ponai vilkėjo frakus, o karininkai – uniformas. Prisiminimų autorių stulbino lietuvių ponių Tūbelienės, Lozoraitienės, Raštikienės grožis, Urbšienės aukštas intelektas ir nusimanymas politikoje. Diplomatai mėgo lankytis privačiame Urbšių salone. Čia buvo kalbama mažiausiai penkiomis kalbomis, o šeimininkai garsėjo savo išsilavinimu.
Žiemą buvo labai populiaru klausytis operų Valstybės teatre (dabar – Muzikinis teatras), kuriame dažnai gastroliuodavo Europos garsenybės.
Švenčių ir ritualų arenos
Tarpukario laikotarpio pradžioje Laisvės alėja, kaip teigia istorikas Jonas Vaičenonis, buvo daugiau liūdnų, nei linksmų ceremonijų vieta – čia iš bažnyčios (sovietmečiu joje buvo „Santakos“ kino teatras) praeidavo Nepriklausomybės kovų dalyvių laidotuvių procesijos į miesto kapines, buvusias Vytauto prospekte (dabar – Ramybės parkas). Vėliau gedulingos eisenos prasidėdavo nuo Įgulos bažnyčios, kurioje meldėsi kariškiai.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus įsteigėjas ir direktorius Vladas Nagevičius siekė pagyvinti erdvę prie muziejaus. Tai jo iniciatyva kauniečiai pradėjo rinktis į sodelį sutikti Naujųjų metų. Ši tradicija gyva iki šiol. Kitoms įvairioms šventėms ir paradams buvo naudojama Aušros (J.Vileišio) aikštė. Aviacijos šventės vykdavo Aleksoto oro uosto teritorijoje. Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas nutrūko 1940 m. birželį, prasidėjus SSSR okupacijai.
Kiti Kauno istorijos puslapiai
XV a. – Amžiaus pradžioje atsiradęs miesto herbinis atspaudas yra seniausias žinomas miesto herbinis atspaudas visoje LDK teritorijoje. Kaune įvyko viena pirmųjų mugių Lietuvoje.
XVI a. – reglamentuotas miesto sklypų apgyvendinimas ir apstatymas, pastatyta gotikinė Šv.Gertrūdos bažnyčia.
XVII a. – pastatyta miesto siena saugojo miestiečius nuo plėšikų puldinėjimų, bet ne nuo gaisrų.
XVIII a. – Kaunas nuo amžiaus pabaigos iki 1915 m. tapo priklausomas nuo Rusijos carų valdžios.
XIX a. – miestas 1843 m. tapo naujai įsteigtos Kauno gubernijos centru ir tais pačiais metais išleido pirmąjį laikraštį „Kovenskije gubernskije vedomosti“.
XX a. – sutvarkytos miesto komunikacijos, įsteigtas Lietuvos universitetas, pradėjo veikti Valstybės teatras, įvyko pirmoji tautinė olimpiada.
Naujausi komentarai