Kauniečių namų šiluma ukrainiečiui Stanislavui tapo stipriausiu Černobylio katastrofos padarinių priešnuodžiu. Prieš du dešimtmečius motiną su naujagimiu priglaudusi Valdos Trifonovienės šeima šiandien skina savo gerumo vaisius.
Studijavo Ukrainos sostinėje
Kijevietė Liudmila Suchobrus net ir po 20 metų pravirksta prisiminusi moteris iš Kauno, kurių gerumas ir draugiškumas tomis nelengvomis Ukrainai dienomis šildė, teikė jėgų. Laišką redakcijai parašiusi ukrainietė norėjo viešai padėkoti už kažkada jos šeimai kauniečių parodytą jautrumą.
Lietuvė Valda Puišytė kartu su kitais keliais mūsų tautiečiais daugiau kaip prieš trisdešimt metų studijavo Kijevo inžinerinės statybos institute. Į Ukrainos sostinę išvyko baigusi pirmąjį tuomečio Kauno politechnikos instituto kursą, namo grįžo įgijusi automatikos ir elektonikos inžinierės specialybę. Sukūrė šeimą, pradėjo dirbti Pramoninės statybos projektavimo institute.
Dažnai jauną specialistę pasiekdavo laiškai iš buvusių studijų draugų, taip pat iš dėstytojos L.Suchobrus, kuri vadovavo Valdos diplominiam darbui.
"Profesorę mes, studentai, labai mylėjome, ji buvo draugiška ir nuoširdi pedagogė. Ne kartą lankiausi jos namuose, bendraudavome ne tik formalioje aplinkoje. Baigusi studijas kreipdavausi į dėtytoją įvairiausių profesinių patarimų, domėdavausi jos šeimos nariais", - prisimena dabar jau penkių anūkų močiutė Valda Puišytė-Trifonovienė. Jos ir artimųjų atmintyje tebegyvi prisiminimai, kai Kijeve gyvenančią ukrainiečių šeimą kauniečiai buvo priglaudę savo namuose.
Kūdikį atsivežė į Kauną
1986 m., kai visą tuometę Sovietų Sąjungą sudrebino žinia apie Černobylio atominės elektrinės avariją, Valda ir jos vyras Valerijus jau augino du vaikus. Dukrai Astai buvo vienuolika, sūnui Linui - keturiolika metų. V.Trifonovienė žinojo, kad jos dėstytojos dukra Ana, jau auginusi vieną sūnų, laukiasi kūdikio. Išgirdusi apie avariją kaunietė skubėjo susisiekti su savo profesore - pakvietė jos dukrą atvažiuoti į Kauną ir čia pagimdyti vaikelį.
"Klausydavome užsienio radijo stočių, todėl sužinojome, kad Ukrainoje - kenksmingas radiacijos lygis. Paskambinusi pasakiau apie tai dėstytojai: tenykščiai žmonės tikrosios padėties nežinojo, daug kas nuo jų buvo slepiama. Tačiau, matyt, būtent dėl avarijos Ana kūdikį pagimdė visu mėnesiu anksčiau", - prisimena ponia Valda.
Į Kauną Ana Lomakovskaja kartu su mama ir gimusiu sūneliu atvyko tada, kai jam tebuvo trylika dienų. Vyresnį trimetį sūnų Vitalijų tėvai buvo išvežę pas pažįstamus į Krymą. Mažajam Stasikui reikėjo ypatingos priežiūros, nes buvo labai silpnas, namiškiai abejojo, ar jis išgyvens.
L.Suchobrus su dėkingumu prisimena, kad Valdos šeima užleido viešnioms kambarį, naujagimiui parūpino lovelę, vežimėlį. Valdos vyras Valerijus buvo jūreivis, tuo metu išplaukęs į jūrą. Trijų kambarių bute kartu gyveno V.Trifonovienės mama ir iš tremties grįžusi teta.
"Visos jos labai rūpinosi mumis ir ypač Stasiku. Vadino jį Stasiuku, skalbė vystyklus, vežiojo po lauką. Moterys stengėsi, kad visi būtume skaniau pavalgę", - pasakoja L.Suchobrus.
Globojo ir šeimos gydytoja
Mažylį Stasiką pamilo ir Trifonovų vaikai. Nešdavo jam žaislų, sūpuodavo lyg tikrą broliuką. Kijevietei ypač įstrigo atmintin, kad ir Valdos bendradarbiai, žinodami apie jos globotinius, perduodavo skanėstų, kitokių dovanų. Moteris prisimena, kad Černobylio aukoms tada rinko lėšas daugelis kauniečių.
V.Trifonovienė pasirūpino, kad mažylį prižiūrėtų jų šeimos gydytoja Ana Duškina. Atvykus viešnioms, ji į Trifonovų namus pasibeldė jau kitą dieną.
"Medikė siūlė kūdikį su mama paguldyti į ligoninę, bet moterys nutarė, kad namuose jiems bus geriau. Darė viską, kad vaikas sustipėtų, o gydytoja jį lankydavo kasdien. Rūpinosi lyg savo vaiku ne tik ji, bet ir visi Dainavos poliklinikos gydytojai, į kuriuos A.Duškinos dėka kreipėmės", - moters atmintyje gyvi ir tokie prisiminimai.
Kijevietė teigia nors po kelių dešimtmečių norinti padėkoti jos anūką gydžiusiems medikams. Močiutė lyg brangią relikviją namuose saugo Kaune gydyto anūko ligos istorijos kopiją. Dainavos poliklinikoje tebedirbanti gydytoja A.Duškina prisimena nuo Černobylio siaubo į Kauną pabėgusią šeimą ir gydytą mažylį.
"Negalėjau juo nesirūpinti. Jis buvo toks silpnutis, baiminausi dėl jo. Smagu, kad Stasikas užaugo didelis ir sveikas vyras", - į tas dienas prisiminimais grįžta medikė.
Svečiavosi su anūkais
V.Trifonovų namuose Lomakovskaja su mažyliu pragyveno tris mėnesius. Paskui savo kambarį bendrabutyje užleido Valdos draugė Irena Visockytė. Čia užteko vietos ir iš Kijevo šeimos aplankyti atvykstančiam Stasiko tėčiui bei jo mamai, kitai mažylio močiutei. Jie į į Kauną atvežė ir vyresnį Lomakovskių sūnų Vitalijų. Irenos gerumo kijeviečių šeima irgi niekada neužmirš.
Ukrainietė prisimena, kad bendrabutyje Ana ir jos vaikais rūpinosi visos čia gyvenusios moterys. Dalydavosi skanesniu kąsniu, padėdavo, kai mažieji broliukai sunegaluodavo.
Po pusmečio į Kijevą Ana šešių mėnesių Stanislavą išsivežė gerokai sustiprėjusį, sveiką. Kaunietė V.Trifonovienė kelis kartus po to dar buvo nuvykusi į Kijevą, o šią vasarą aplankyti jai mielų žmonių išsirengė su vyru Valerijum ir keturiais anūkais.
"Profesorė vis kviesdavo į svečius visus mūsiškius, bet prisiruošėme tik šiemet. Kai mus, išlipusius iš automobilio, pasitiko ir apkabino Stasikas, širdis suvirpėjo. Aukštas, gražiai nuaugęs. Žavėjomės juo, šią vasarą tapusiu diplomuotu specialistu", - sujaudinta susitikimo pasakojo ponia Valda.
Buvusios profesorės namuose, kuriuose ponia Liudmila gyvena su dukra ir dviem anūkais, viešnagės dienos kauniečiams buvo įspūdingos. Šeimininkai buvo svetingi, priėmė lietuvius kaip artimiausius gimines.
Broliai tapo inžinieriais
Geriausiu vedliu po miestą ir jo apylinkes svečiams, žinoma, buvo šeimos jaunėlis Stanislavas. Jis pavasarį baigė Kijevo nacionalinį statybos ir architektūros universitetą, tapo inžinerinių informacinių sistemų specialistu.
Jaunuoliui - dvidešimt dvieji metai, jis rengiasi pradėti dirbti. Dviejų metrų ūgio vaikinas mėgsta sportuoti, lanko krepšinio ir tinklinio treniruotes. Trimis metais vyresnis Vitalijus - irgi kompiuterių specialistas.
"Abu vaikai pasekė mamos pėdomis. Ji taip pat studijavo informacinių technologijų inžineriją, įgijo dar ir pedagogės diplomą. Dabar Ana vadovauja prestižiniam Kijevo informacinių technologijų licėjui", - didžiuodamasi apie dukrą pasakoja L.Suchobrus. Prieš šešerius metus tapusi našle profesorė dabar daugiausia širdies gerumo atiduoda vienintelės dukros šeimai.
Stasikas tikina būtinai apsilankysiąs mieste, kur prabėgo pirmieji jo gyvenimo mėnesiai. Valda žada jį nuvežti pas Jurbarko rajone gyvenančią dukrą Astą, kažkada sūpavusią mažąjį Stasiką. Asta - ūkininkė, šeimą sukūrė sulaukusi vos aštuoniolikos.
Šeima augina keturiolikmetę Karoliną, vienuolikametę Moniką ir penkerių metų Germantą. Asta nekantrauja pamatyti tris mėnesius jai mažuoju broliuku kažkada buvusį ukrainietį vaikiną.
Rūpinosi Lietuvos studentais
Trifonovų namuose dabar glaudžiasi du vaikaičiai - sūnaus Lino vaikai. Tėvams uždarbiaujant užsienyje jie - didžiausias senelių rūpestis.
V.Trifonovienė sako, kad padėti ne tik saviems, bet ir svetimiems jai visada buvo labai svarbu. Trejų metų tapusi našlaite ji gyvenime matė daug vargo. Tėvas buvo Lietuvos partizanas, šeima net nežino, kur jo kapas. Patyrusi nemažai sunkumų, mačiusi mamos pasiaukojimą auginant vaikus moteris irgi stengiasi užjausti visus, kuriems reikia pagalbos. Tad ir Černobylio avarijos dienomis ji nė trupučio nesuabejojusi ištiesė ranką šios nelaimės ištiktiems žmonėms.
Profesorę L.Suchobrus su Kaunu siejo ir kitokie, akademiniai, ryšiai. Dirbdama Kijevo inžinerinės statybos institute ji vadovaudavo iš Lietuvos atvykusių studentų diplominiams darbams ir kartu rūpinosi, kad Kaune praktiką galėtų atlikti studentai kijeviečiai. Profesorės iniciatyva tarp Kijevo inžinerinės statybos inistituto ir Kauno politechnikos instituto buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.
Buvusi dėstytoja iki šiol geru žodžiu mini Palemono keramikos gamyklos vadovus, praktikai priėmusius net 30 studentų grupę. Visi buvo įdarbinti, o laisvalaikiu jiems sudarytos sąlygos aplankyti gražiausias Lietuvos vietas.
"Lietuvą mes mylime kaip nuoširdžių, draugiškų žmonių kraštą. Čia norisi atvažiuoti, aplankyti bičiulius. Visada esame pasiruošę ir savo namuose priimti ir apkabinti tuos lietuvius, kurie mums tapo brangūs", - dienraščiui teigė Ukrainos sostinėje gyvenanti profesorė.
Naujausi komentarai