Besirūpinantys miesto švara, savo sveikata ir pinigine neretai renkasi alternatyvųjį transportą – dviratį, – tačiau jo plėtrą stabdo Kelių eismo taisyklės. Jos ir pikti vairuotojai trukdo dviratininkams džiaugtis dviračių teikiama nauda.

Pažeidžia taupydami laiką

Kiekvienas dviratininkas piktinasi, kad reikia nulipti nuo dviračio ir nukelti jį nuo aukšto šaligatvio krašto arba kad gatvėse nėra juostų, skirtų dviračiams. Lietuvoje dažnai dviračių juostos žymimos ant pėstiesiems skirtų šaligatvių. Todėl dviratininkai dažniausiai su pėsčiaisiais turi kirsti ir pėsčiųjų perėjas.

Tačiau nuolat nulipti nuo dviračių jų vairuotojai nemėgsta, nes jei dviratininkas juda panašiu greičiu kaip pėsčiasis, gaištamas jo laikas ir apie važiavimo dviračiu malonumą bei pranašumus tenka pamiršti.

Tad dviračių mėgėjai neretai gatves kerta nenulipdami nuo savo transporto priemonės. Taip jie rizikuoja būti nepastebėti automobilių vairuotojų, sulaukti jų grūmojimo ir gauti baudą.

Kelių eismo taisyklėse numatyta, kad dviratininkas negali važiuoti per pėsčiųjų perėją, o dviratį į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę privalo persivesti.

Savo mintimis apie dviratininkus piktinančią Kelių eismo taisyklę pasidalijo Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vyriausiasis specialistas Dmitrijus Bialas.

Saugumas svarbiau nei greitis

"Šios taisyklės motyvas ir prasmė – eismo sauga. Dviratis – bemotorė transporto priemonė, kuri, priklausomai nuo eismo sąlygų, gali pasiekti nemažą greitį, pavyzdžiui, 36 km per valandą. Įsivaizduokite, kad važiuodamas tokiu greičiu per 1 sekundę dviratininkas įveikia 10 metrų atstumą. Tad jei dviratininkams būtų leidžiama kirsti važiuojamąją kelio dalį nenulipus nuo dviračių, jie per ją važiuotų pernelyg dideliu greičiu, kad būtų pastebėti motorinių priemonių vairuotojų", – aiškino D.Bialas.

Anot jo, nepaisant šios taisyklės, eismo įvykių būtų kur kas daugiau, be to, didesniu nei pėsčiojo greičiu važiuojantis dviratininkas gali kelti pavojų einantiems pėsčiųjų perėja, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar tėvams su vaikų vežimėliais.

Yra tik viena išlyga, kai dviratininkai gali važiuoti per pėsčiųjų perėją. Šalia jos turi būti dviejų lygiagrečių linijų, sudarytų iš kvadratų, juosta. Ji žymi vietą, kurioje dviračių takas kerta važiuojamąją dalį.

Tuomet dviratininkas, įsitikinęs, kad nekils grėsmė saugiam eismui ir kiti eismo dalyviai jį pastebės, privalo važiuoti per važiuojamąją kelio dalį.

"Saugaus eismo specialistai rekomenduoja važiuoti taip paženklintu kelio ruožu pėsčiojo greičiu (3–7 km per valandą). Vis dėlto šis horizontalusis ženklinimas nesuteikia pirmumo teisės judėti. Pirmumą lemia eismo organizavimo ir reguliavimo priemonės – kelio ženklai, šviesoforai", – aiškino D.Bialas.

Dviratininkams, važiuojantiems per kelią iki kito šaligatvio specialia juosta nepažymėta perėja, gresia ne tik automobilių vairuotojų pagrūmojimai, bet ir baudos.

Lietuvos kelių policijos duomenimis, už tokį taisyklių pažeidimą gresia nuo 80 iki 140 litų bauda.

Susisiekimo ministerijos atstovas tiki, kad dabartinių Kelių eismo taisyklių keisti nereikia.

Erzina logikos stoka

Siekiant, kad mieste būtų kuo daugiau dviratininkų ir alternatyvaus transporto, reikėtų sutvarkyti eismo organizavimą ir reguliavimą miestuose, tuomet padaugėtų horizontaliuoju ženklinimu pažymėtų dviračių juostų, dviratininkams skirtų šviesoforų.

"Tada dviratininkai, judėdami į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę taip paženklintu kelio ruožu, galėtų važiuoti juo nenulipdami nuo dviračių. Daug ką galima išspręsti jau esamu ir šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tačiau būtina rekonstruoti daugumą netinkamai ir nekompetentingai šalyje įrengtų dviračių takų", – pripažino D.Bialas.

Nelogiško ženklinimo apstu ir Vilniaus centre – dalis dviračių takų baigiasi vos prasidėję. Net Vilniaus, Didžiojoje ar kitose senamiesčio gatvėse dviratininkams reikia apsispręsti, ar laviruoti siauru šaligatviu keliant pavojų pėstiesiems, ar bandyti važiuoti siaura gatve ir tikėtis išvengti susidūrimo su automobiliais.