Didžioji Britanija, Norvegija, Vokietija, net Tailandas ar Nepalas – lietuviai emigrantai ir jų vaikai pabirę po visą pasaulį. Tačiau nemažai jų Rugsėjo 1-osios skambutį girdėjo iš Vilniaus. Tiesa, virtualiai.

Susidomėjo emigrantai

Šiandien Ozo gimnazijoje yra per 1000 moksleivių. Tačiau net 570 iš jų mokyklos sienas savo akimis pamato geriausiu atveju kartą per pusmetį, kai atvyksta į tarpinį atsiskaitymą. Visi jie dienas leidžia prie kompiuterio: per atstumą bendraudami su mokytojais, ruošdami namų darbus ar įsisavindami naujos pamokos medžiagą.

Net mokyklos direktorius Albinas Daubaras nėra visiškai įprastas pedagogas – užuot kėlęs ragelį į telefono skambučius, jis atsiliepia „Skype“ programa, o mokytojų ir moksleivių lankomumą kontroliuoja ta pačia programa tiesiog stebėdamas ženkliukus „prisijungęs“, „nėra vietoje“ ir pan.

„Nuotolinio mokymo sistema mokykloje buvo kurta atskiroms Lietuvoje gyvenančių moksleivių grupėms, pastaruoju metu ji ypač paklausi tarp emigrantų. Vis daugiau užsienyje gyvenančių tėvelių, nenorėdami, kad jų atžala pamirštų gimtąją kalbą ar atitrūktų nuo tėvynės, savo vaikus leidžia būtent į mūsų mokyklą“, – sakė Ozo gimnazijos direktorius A.Daubaras.

Tiesa, vaikai čia neateina fiziškai, tačiau dėl modernių informacinių technologijų jie lygiai kaip ir tradicinės mokyklos moksleiviai girdi skambutį, mokytojo kalbą, sprendžia užduotis ir čia pat internetu konsultuojasi su pedagogu.

Sukūrė tūkstančius pamokų

Šiandien programai įgyvendinti sukurtas elektroninio mokymo turinys ir parengta daugiau nei 7000 tūkst. elektroninių pamokų.

„Kurdami šią sistemą stengiamės, kad elektroninė pamoka būtų tokios pačios struktūros kaip ir tradicinė. Mes taip pat turime tvarkaraštį, pradžioje moksleiviui pateikiamas vaizdo įrašas su mokytojo kalba, vėliau dėstoma pamokos teorinė dalis. Vėliau mokinys vidiniu paštu, specialia programa, gauna užduotis, kurias konsultuodamasis su mokytoju sprendžia“, – sistemos esmę išdėstė pedagogas.

Padeda išsaugoti tautiškumą

Nuotolinio mokymo sistema, pasak A.Daubaro, padeda užsienyje atsidūrusiems lietuvių vaikams nenutausti, o nusprendusi grįžti į tėvynę šeima galės drąsiai leisti savo atžalą į mokslus Lietuvoje.

„Yra tokių atvejų, kai šeimos išvažiuoja metams ar pusmečiui. Kai kurios atsiduria tokiose valstybėse kaip Tailandas, kur mūsų ir jų švietimo sistemos visiškai nedera. Todėl stengiamasi neprarasti ryšio su Lietuva ir neblaškyti vaikų po skirtingas mokyklas“, – pabrėžė pašnekovas.

Populiaru, ypač tarp pradinukų tėvų, pastaruoju metu tapo mokytis „lietuviškų dalykų“.

„Mes turime beveik 400 moksleivių, kurie būdami užsienyje lanko vietos mokyklas, mokosi ten, bet pas mus nuotoliniu būdu įgyja “lietuviškų žinių„ – tai, ko negali išmokti užsienyje: lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, etnokultūros“, – pasakojo A.Daubaras.

Jungia noras mokytis

Pats A.Daubaras kelioms klasėms nuotoliniu būdu dėsto istoriją. Mokytojas negalėjo tiksliai pasakyti, iš kelių valstybių ir kokie moksleiviai susirenka jo virtualiose klasėse.

„Kai dėstai internetu, geografinis atstumas nustoja galioti. Iš esmės tas pats, vaikas gyvena Airijoje ar Pabradėje. Visi jie vienodi, mokosi tų pačių dalykų ir niekuomet per daug nesigilinau, kur jie tuo metu yra“, – pabrėžė pedagogas.

Vienintelė problema, pasak A.Daubaro, – laikas. Kartais moksleiviai, gyvendami per tūkstančius kilometrų nuo tėvynės, praranda laiko pojūtį ir išsimuša iš tvarkaraščio.

„Visi moksleiviai turi pamokų, konsultacijų su mokytojais tvarkaraščius Lietuvos laiku, tačiau įvairių kuriozu pasitaiko. Buvo toks atvejis, kai Tokijuje gyvenanti mergina visuomet skambindavo matematikos mokytojai pasikonsultuoti vidurnaktį, ir nemažai laiko praėjo, kol ji priprato, kad ten ir čia skirtingos laiko juostos“, – prisiminė pašnekovas.

Kūrė sportininkams

Nuotolinio mokymo sistema mokykloje galioja jau bemaž dešimt metų. Tačiau prisimindamas tuos laikus, kai ji tik buvo pradėta diegti, pedagogas pripažino negalvojęs, kad pagrindiniais jos naudotojais taps emigrantų vaikai.

„Idėja kilo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia šalia mūsų veikė Olimpinio sporto centras ir jų mokiniai, kurie, be sporto, turėjo kaip ir visi vaikai mokytis, lankėsi mūsų mokykloje. Tačiau žinote, kaip būna su sportininkais. Neretai treniruotės jiems kirsdavosi su pamokomis. Todėl jau tuomet ėmėme mąstyti apie nuotolinį mokymą“, – prisiminė A.Daubaras.

2002–2003 m. buvo įkurta pirma eksperimentinė klasė, kurios moksleiviai ėmėsi krimsti mokslą per atstumą. Eksperimentas pasitvirtino ir jau po metų, tokių klasių buvo trys.

„O toliau – geometrine progresija. Pamatėme, kad šis dalykas populiarus, ėmėmės profesionaliai kurti specialią programą, sulaukėme ES paramos. Ir galiu pasigirti, kad mūsų moksleivių – sportininkų – rezultatai visose srityse yra puikūs. Ir mokyklą jie gerai baigė, ir sporte puikių rezultatų pasiekia. Ko gero, kaip pavyzdys šiuo atveju galėtų būti tenisininkas Ričardas Berankis. Jis taip pat mokėsi pas mus nuotoliniu būdu“, – pasigyrė mokyklos vadovas.

Reikia savikontrolės

A.Daubaras pripažino, kad nemažą dalį norinčių studijuoti nuotoliniu būdu dėl prasto mokymosi tenka išbraukti iš sąrašų. Kai kurie moksleiviai vis dar mano, kad pamoka prie kompiuterio namuose atleidžia nuo pareigos siekti rezultatų ir įsisavinti žinių.

„Tai problema. Kai kurie nesugeba pakeisti mąstymo ir mano, kad niekas jų nesukontroliuos, kad jie čia galės nieko neveikti, žaisti ir gauti pažymius. Bet taip nėra ir dėl šios priežasties daug mokinių išbraukiau“, – pasakojo gimnazijos vadovas.

Pasak pedagogo, skaitmeninės technologijos leidžia kontroliuoti moksleivio smalsumą ir norą mokytis kur kas geriau, nei tai gali padaryti tradicinės mokyklos.

„Tėvai abejoja, ar mokymasis tokiu būdu gali būti visavertis, tačiau praeina vos keli mėnesiai ir jie įsitikina šios sistemos pranašumais. Mokinys turi mokytis, o ne eiti į mokyklą. Į tradicines mokyklas moksleiviai, deja, dažnai eina, bet nesimoko. Stengiamės, kad pas mus to nebūtų ir, man atrodo, mums neblogai sekasi“, – pabrėžė pašnekovas.

Patirties sėmėsi latviai

Pasak A.Daubaro, nuotolinio mokymo sistema, įdiegta Ozo gimnazijoje, domisi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kelių delegacijų yra sulaukta iš kaimynės Latvijos.

„Lietuvoje iš viso yra trys tokios mokyklos. Mes Vilniuje – vieninteliai. Ir susidomėjimas tikrai nemažas. Iš Latvijos buvo keturios delegacijos iš skirtingų mokyklų. Mes juos supažindinome su nuotolinio mokymo sistemos veikimu, jos principais, pranašumais“, – pabrėžė pašnekovas.

Aprūpino planšetiniais kompiuteriais

A.Daubaras džiaugėsi, kad mokykloje moderniosios technologijos diegiamos ne tik nuotolinio mokymo srityje, bet ir tradicinėje mokykloje, nes dalis moksleivių į mokyklą ateina įprastai, kaip tūkstančiai kitų sostinės mokyklos mokinių.

„Šiemet mes pirmieji vieną gimnazijos klasę, iš viso 29 moksleivius, aprūpinome planšetiniais kompiuteriais. Ir šioje srityje esame pirmieji Lietuvoje“, – džiaugėsi pedagogas.

Anot pašnekovo, modernių technologijų diegimas atveria moksleiviams galimybes greičiau siekti karjeros. Moksleiviai išmoksta naudotis moderniosiomis technologijomis, geba geriau ir tikslingiau ieškoti informacijos.

„Jau nekalbu apie užsienio kalbų mokymąsi. Juk tiesiog per pamoką pasiklausyti naujienų, kur kalba gyvai, – visai kas kita, negu skaityti vadovėlį. Be to, tokiame kompiuteryje ne vienas vadovėlis telpa“, – dėstė direktorius.

Pasigesta mokyklos tautinėms mažumoms

Vilniaus rajone įsikūrusios Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos direktorius Zbignievas Maciejevskis teigė, kad nuotolinis mokymas padėtų išspręsti nutautėjimo ir asimiliacijos problemas.

„Kažkada problema būdavo, kad į užsienį dirbti išvažiuoja tėvai, o vaikai lieka čia. Juos prižiūri močiutės, seneliai. Tačiau dabar situacija keičiasi, ir ne į gera. Štai į mūsų mokyklą šiemet neatėjo du vaikai, nes dvi šeimos emigravo ir vaikus išsivežė. Būkime realistai ir pripažinime: kad ir kokie patriotai būtų šie žmonės, kad ir kaip jie norėtų išsaugoti savo tautiškumą, jeigu jų vaikai eis į anglišką mokyklą, viską mokysis angliškai, ryšio su tėvyne, kultūros ir paveldo jie neišsaugos“, – teigė pašnekovas.

Pedagogas pasigedo platesnio tokios sistemos taikymo lietuviškose ir ypač tautinių mažumų mokyklose.

„Kol kas tokių mokyklų trūksta ir abejoju, ar artimiausiu metu jų atsiras dar. Ypač norėtųsi, kad galimybę mokyti nuotoliniu būdų turėtų tautinių mažumų mokyklos, nes mums irgi svarbu išlaikyti savo moksleivius“, – pabrėžė Z.Maciejevskis.