"Čia susirinko patys geriausi Lietuvos žmonės", – aiškindami, kad ne muzika, o būtent jie yra "Be2Gether" dvasia, kalbėjo savaitgalį Norviliškėse šėlę festivalio žiūrovai.
Negali ginčytis. Norviliškėse geranoriškumo aura sklandė iki pat festivalio pabaigos. Žmonės šypsojosi, bičiuliavosi ir pramogavo iš visos širdies.
Šokiai, šėlionės purve ir skrydžiai dviračiais – visos festivalio erdvės buvo kupinos teigiamų emocijų. Stebint žmonių aprangą, šukuosenas ir judesius šokant, piršosi viena mintis – čia sugužėjo laisvas, stilingas ir atsipalaidavęs, bet pilietiškas jaunimas. Kitaip tariant, muzika iš tiesų atveria sienas: palapinių miestelyje ir per grupių pasirodymus prie scenos plevėsavo Gruzijos vėliavos. Jos užgožė net lietuvišką trispalvę.
Per visas varžybas festivalio teritorijoje aidėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę palaikantys šūksniai, susėdę ir sugulę ant žolės žmonės draugiškai darė "bangas" ir skandavo įprastus sirgalių šūkius. Net britų grupės "Groove Armada" surengtas elektronikos ir vaizdo projekcijų šou nenustelbė olimpinių nuotaikų. "Su pergale!" – tarsi iš niekur nieko nuskambėjo viduryje nakties, susipynė nepažįstamųjų rankos, mezgėsi pokalbiai, išvirsdavę į diskusijas apie įvykius Gruzijoje.
"Sprendžiant iš žmonių geranoriškumo, čia turbūt suvažiavo visas Vilnius. Likusi Lietuvos dalis, matyt, ūžia Palangoje. Ir ačiū Dievui – nėra kam kelti peštynių", – džiūgavo antrus metus festivalyje dalyvaujantis Gintaras. Jis prisipažino į Norviliškes atvykstantis ne dėl muzikos, bet dėl bendravimo su parako nestokojančiais žmonėmis.
Iš viso trijose scenose ir dviejuose klubinėse palapinėse per festivalį koncertavo daugiau nei 70 muzikos grupių ir atlikėjų iš viso pasaulio. 6 ha žemės buvo pilni originalaus meno ir kūrybinių dirbtuvių.
Net festivalio skeptikai pripažino ypatingą Norviliškių pievų dvasią. Šiemet jos neišsklaidė nei pirmą festivalio dieną prapliupęs lietus, nei antrą pasiutusiai kepinusi saulė. Matyt, ne veltui teritorija apipinta įvairiais mitais. Girdi, 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto ribas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, todėl ir apibrėžę valstybės sienos linija. Taip atsirado vadinamoji Dieveniškių kilpa – unikalus Lietuvos kampelis, giliai įsirėžęs į Baltarusijos teritoriją.
Naujausi komentarai