„Matau tūkstančius motinų – skubančių, klumpančių, besišypsančių, raudančių, sutinkančių, išlydinčių, laukiančių, besilaukiančių...“ – žodžiais ir nuotraukomis kalba fotografė Irutė Jaruševičiūtė, Motinos dienai pristatanti parodą „Matau Ją tokią – Palaima apgaubtą“.

Motinų su kūdikiais portretai

Iš I.Jaruševičiūtės fotografijų į mus žvelgia moterys, pasipuošusios gražiausiais nėriniais, aksomais, šilkais – trumpam pamiršusios kasdienybės virtinę, bet su pasiaukojama meile glausdamos prie krūtinės didžiausią Dievo dovaną – kūdikį.

Parodoje, surengtoje Šeimos santykių institute L.Zamenhofo g. 9, ne visos motinos laiko sveikus kūdikius ir net ne visos moterys trykšta sveikata.

„Bet visas jas jungia mažas gimęs žmogeliukas. Kad ir koks jis atėjo į pasaulį, vis tiek apgaubiamas besąlygiška meile“, – apie savo herojus švelniai kalba I.Jaruševičiūtė.

Fotografė lankėsi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neonatologijos klinikoje, fiksavo per anksti į šį pasaulį pasibeldusius naujagimius.

„Vienas jų svėrė 800 gramų, buvo toks mažuliukas, tačiau vėliau pasivijo kitus, fotografavau jau pusantrų metukų – linksmą, raudonskruostį“, – džiaugėsi fotografė, fiksavusi ne tik mažulyčius, laidais apraizgytus kūdikėlius, bet ir vėlesnį jų augimą.

Kas yra laimė?

„Visko gyvenime nutinka, vieniems tėvams gimsta sveikučiai, rubensiški kūdikiai, kiti susiduria su išbandymu – neįgaliu vaikučiu“, – susimąsto fotografė, pažinusi jauną sveiką šeimą, auginančią raumenų atrofija sergančią dukrą.

Ar neužvaldo neviltis, skausmas? „Ne, tikrai ne. Įsivaizduokit, tuos tėvus aplanko didžiulis džiaugsmas, kai savo dukrelę versdami ant kito šono jie staiga pamato – ji kažkiek šypsosi. Ir jiems tai yra laimė, – suvirpa I.Jaruševičiūtės balsas. – Ką galima po to pasakyti apie savo nesėkmes, pykčius, niurzgulį?“

Nėra nelaimingos ir moterys, auginančios Dauno sindromą turinčius vaikus, nors iš šalies dažnai atrodo kitaip. Gailestis, užuojauta verčia gūžtis ir slėptis, tačiau tai vaikai, turintys labai ilgą vaikystę, jie – kiek kitokie, bet nepaprastai emocionalūs, švelnūs ir prieraišūs. Neretai būtent šie vaikai leidžia sužydėti motinystei pačiais gražiausiais žiedais, atsiskleisti jos esmei.

„Bet kiek mes jų matome viešumoje, kiek matėte per, tarkim, pastaruosius porą mėnesių?“ – liūdnai klausia fotografė, nes negalią turinčių vaikų tarsi nėra: stereotipai, kad jie neva negali būti laimingi, įdėmūs žvilgsniai neretai būna skaudesni nei realybė, kurioje laimė – labai sąlygiška sąvoka.

Sugebėjime džiaugtis šypsena, judesiu, garsu, kurį dovanoja sergantis vaikas, laimės turbūt slypi daugiausia.

Mama – pati gražiausia

Fotografijų parodoje visos moterys, auginančios tiek sveikus, tiek neįgalius vaikus, apgaubtos motinystės palaima, nepaprastai gražios, nes negražių motinų nėra ir negali būti.

„Argi jūsų mama, galbūt kiek nukleiptomis šlepetėmis, nutrintu chalatėliu yra negraži? – klausia fotografė. – Tikrai ne, jums ji pati gražiausia.“ Ir išties matome ne jos galbūt apibrizgusį megztinį ar seniai nemadingą sijoną, matome ją – savo mamą.

Aprengtos puošniais, nėriniuotais Gražinos Mažikienės sukurtais kostiumais visos projekte dalyvavusios motinos žvelgia lyg iš barokinių paveikslų.

„Tarp fotografijų, kuriose – grožiu ir sveikata trykštančios motinos su kūdikiais, yra ir kūdikių su negalia, neišnešiotukų, Dauno liga sergančių vaikų. Yra ir neįgalių motinų fotografijų, – kalbėjo I.Jaruševičiūtė. – Jose po madoniška šypsena slepiasi kančios ir skausmo, laukimo ir begalinio pasiaukojimo kelias, tačiau visas šias motinas sieja motinystės palaima ir meilė savo kūdikiams.“