Vienuose namuose – keturi kalbininkai, trimetė mergaitė, žaltys, trys katės ir net putpelių pulkelis. Gabus scenaristas iš tokios situacijos galėtų sukurti puikią komediją. O žinomi lituanistai Smetonos taip ir gyvena.

Po miesto darbų – ramybė

Pas Vilniaus rajone, Avižieniuose, įsikūrusius Smetonas svečiavomės simbolinę – Tarptautinę gimtosios kalbos – dieną. Mus atvykstančius jau iš tolo žvilgsniu pasitiko Irena Smetonienė ir telefonu pasakojo, kur pasukti. Prie vartų pasitiko Antanas Smetona.

Užmiesčio name gyvena visa šeima: Antanas, Irena, jų sūnus Marius su žmona Anželika ir šią savaitę trejų sulaukusi anūkėlė Kunigunda, kuri meiliai vadinama Gunde. Čia ramu, jokio miesto triukšmo.

"Atidirbus daugybę valandų su žmonėmis mieste, pabėgti į kaimą yra pats sveikiausias ir geriausias dalykas", – šypsodamasis tarė A.Smetona.

Svetainėje narvelyje čiauška papūgos, akvariume plaukioja žuvytės, terariume pasislėpęs žaltys, pro kojas šmurkštelėja katė. "Čia tik viena iš trijų", – Smetonos linksmai nusijuokia. O kur dar du šunys ir šiemet įsigytos putpelės.

"Dabar čia visas žvėrynas, galima bilietus pardavinėti", – juokėsi I.Smetonienė.

Geri studentavimo metai

Pirmasis klausimas apie pažintį ir studentavimo laikus sukėlė juoko bangą ir gilių atodūsių. "Įsivaizduojate, kaip seniai tai buvo, – juokėsi I.Smetonienė. – Susipažinome parengiamajame kurse. Antanas į jį atėjo tiesiai iš armijos."

"O, tada buvo geri laikai", – susimąstė A.Smetona.

– Kuo ypatingas buvo tas laikotarpis, kuo jis skiriasi nuo dabartinio?

A.S.: "Dabartinis jaunimas, mano galva, truputį atsakingesnis, truputį rimčiau į viską žiūri. Mes buvome lengvabūdiškesni. O tai reiškia – linksmesni."

I.S.: "Daug mūsų buvo iš provincijos. Visi gyvenome bendrabutyje. Ne tik tie, kurie neturėjo pinigų buto nuomai, bet visi, išskyrus vilniečius. Ir tie pas mus atvažiuodavo, nes būdavo linksmiau. Kartu mokydavomės, ruošdavomės egzaminams, viskuo dalydavomės, kartu į kolūkį važiuodavome, tai kur tu geriau rasi. Studentiški laikai buvo labai smagūs. Ir, sakyčiau, mums nė kiek netrukdė, kad pirmame kurse susituokėme."

– Taip anksti?

A.S.: "O ko čia tempti? Ne iš reikalo tai įvyko."

I.S.: "Marius gimė besimokant penktame kurse. Turėjome atskirą dvivietį kambarėlį vadinamajame Niujorke, buvo vieta visam kursui susirinkti. Giminės buvo padovanoję kilimą, ant jo visi ir sėdėdavo. Nesvarbu, kad būdavo aplaistytas kava, arbata."

Pati geriausia specialybė

– Niekada nesudvejojote dėl savo profesijos?

A.S.: "Ką jūs, už filologiją nėra geresnės specialybės, kad ir kaip žiūrėtum. Įdomus darbas."

I.S.: "Tai juk nepaprastai platu. Pasaulio negali valdyti tiksliukai, jokiu būdu. Jie tik tiesiai ir moka eiti. Tik humanitaras mato, kas dar yra ir šone."

A.S.: "Matot, iš ryto žurnalistai klausinėja, vakare – žurnalistai, įdomus gyvenimas. Tai universali specialybė. Labai plati veiklos sritis, ir tai yra labai gerai. Humanitarika yra labai geras pagrindas daugeliui veiklų."

A.Smetona pridūrė, kad darbo ieškotis nereikėdavo – visad kas nors pakviesdavo, pasiūlydavo. Ir prisipažino ilgai gailėjęsis, kad išėjo iš mokyklos. Dirbo joje trejus metus. Paskui buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus pedagoginį universitetą.

I.Smetonienė, baigusi studijas, gavo paskyrimą dirbti internate – tie metai lengvi nebuvo. Vėliau jos kelias nuvingiavo į televiziją. "Turėjau savo laidą, tiesioginis eteris – čia nuostabiausias dalykas. Nueini ir valandą su amžinatilsį profesoriumi Girdeniu atsakinėji į klausimus. Dieve, tokia įtampa, bet koks malonumas paskui", – su dideliu pasitenkinimu apie tuos laikus kalbėjo jau dešimtmetį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko postą užimanti I.Smetonienė.

Tiesa, čia darbas, pasak pašnekovės, visai kitoks: "Teko surimtėti, kostiumėlių nusipirkti."

Kalbos pamokos

Buvo laikas, kai į sostinę iš Žemaitijos atvykusi I.Smetonienė kalbėjo tarmiškai. Pirmame kurse legendinio docento Aldono Pupkio buvo pagąsdinta: jei taip žemaitiškai kalbėsi ketvirtame kurse, egzamino neišlaikysi. "Klausiau, ką man daryti? O jis atsakė: mokytis suvalkietiškai", – prisiminė I.Smetonienė.

A.Smetona prisipažino, kad kalbos kultūra buvo vienas sunkiausių dalykų – jis pas A.Pupkį egzamino neišlaikė.

– Kažkada dėstytojai jus skalpavo, o dabar tai darote jūs.

I.S.: "Dabar mus irgi gal keikia, kaip ir mes kažkada A.Pupkį keikdavome, kokių jis čia neva nesąmonių nori. Bet bėgant metams supranti, kam to reikia, viskas pasikeičia."

– Kaip atsitiko, kad sūnus Marius pasuko tuo pačiu keliu? Padarėte jam įtaką?

A.S.: "Tai yra vaikai, augantys konkrečioje profesinėje aplinkoje. Auga mažoji Gundė, ką ji girdi? Tik dalykinius pokalbius. Sūnus pasirinko pats, mes jo nevertėme."

– Jūsų namuose kalbai teikiama svarbi reikšmė. Prisipažinkite, ar vartojate keiksmažodžius?

A.S.: "Nesikeikiame, nematau poreikio. Na, kartais sakau "blemba". Irena sako, kad negražus žodis. Man tai jis normalus. Sakau ir "po velnių". Bet čia ne keiksmažodžiai, o emocijoms išlieti skirti žodeliai. Rusiškų keiksmažodžių nevartoju."

I.S.: "Na, "rupūže" dar kartais pasakau, bet jau "žalčio" nevartoju. Tėvukas man uždraudė žaltį minėti. Žemaičiui žaltys yra šventas. Ir "rupūže" neleisdavo sakyti. Dabar man gerai kaip keiksmas eina "šūdas" (juokiasi). Aukštaičiams atrodo, kad čia keiksmažodis. Jiems būna kraupu, o man tai visai nieko (juokiasi). Teiraujasi mūsų, kada bus keiksmažodžių žodynas. Ir policininkai kartais skambina. Aš jų ir klausiu: sakykit, gerbiamasis, o jums "šūdas" yra keiksmažodis ar ne? Sako – aišku! Na va, o man ne. Arba tas "pyst". Normalus žodis. Žemaitijoj "pyst į dantis" reiškia – staigiai davei, ir viskas. Nesuprantu, kas čia gali būti baisu.

Namų užkulisiai

Atsiriboti nuo temų apie darbą, kai šeimoje – visi lituanistai, išties sunku. A.Smetona tai vadina tiesiog jų gyvenimu. Dažniausiai dienos veiklą juodu aptaria automobilyje, po darbo važiuodami namo. O grįžę su namiškiais dalijasi tik įdomesniais su darbu susijusiais dalykais.

A.Smetonos žodžiais tariant, yra ir įdomesnių pokalbio temų, pavyzdžiui, reikia sniegą nukasti.

– Ant kieno pečių visa 15 arų žemė ir namas?

I.S.: "Čia būna taip: reikia, bet niekas nepadaro. Viskas ant mano galvos."

A.S.: "Moterys yra tvirčiausios, niekas dėl to nesiginčija."

I.S.: "Atrodo, nedaug čia tos žolės, bet visa tai vasarą reikia nupjauti, šioks toks daržas yra, reikia ravėti, prižiūrėti."

– Kada baigiasi jūsų darbo diena?

A.S.: "Ji niekad nesibaigia. Kartais stengiesi pasprukti nuo miesto ir visų reikalų, bet nepavyksta. Ypač kai atsirado mobilieji telefonai."

– Tiek daug darbų, rūpesčių. Ar dėl ko nors ginčijatės?

I.S.: "Mes tiesiog turime savo požiūrius. Antanas turi bjaurų įprotį – ką nors parašo, nori, kad paskaityčiau, sukritikuočiau. Dabar, ačiū Dievui, naktimis manęs nebekelia. Anksčiau, būdavo, pakelia naktį, liepia skaityti, kritikuoti. O likusią nakties dalį įrodinėja, kaip jis teisingai parašė. Kaip mane nervindavo... Sakydavau, ko čia man kiši, jei turi savo nuomonę. Dabar vis tiek kartais prašo paskaityti, bet ir vėl tam, kad galėčiau su juo diskutuoti. Kartais paskaičiusi sakau gerai, su viskuo sutinku. O jis: negali taip būti, dar kartą paskaityk."

– Matyti, kad mažoji Gundė labai prie jūsų prisirišusi, nepaleidžia nė minutės. Kaip pasikeitė gyvenimas, atsiradus anūkei?

I.S.: "Siaubingai. Nežinau, ar čia man senatvė, bet aš net valgyti pradėjau gaminti, uogienes virti. Anksčiau tikrai to nedarydavau, nes visą laiką surydavo darbas."

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Tik nesakykite, kad jo neturite.

A.S.: "Kad jo nėra. Žiūrint, kas tas laisvalaikis. Darbas atsakingas, visą dieną bendrauji su žmonėmis, tai kai pradedi pjauti žolę, vienam tai yra darbas, kitam – laisvalaikis."

– O atostogos? Ir jų nėra?

I.S.: "Kiek čia tų atostogų – vienas mėnuo. Kol daržą, namą apsitvarkai, žiūrėk – atostogų ir nėra."

A.S.: "Mano kompiuteryje ant darbastalio surašyti šeši septyni dalykai, kuriuos turiu daryti, pavyzdžiui, knygos, straipsniai ir pan. Kai pasprunki nuo visų darbų, atsisėdi prie kompiuterio, jau lyg ir laisvas esi. O tada atsidaro lentelė, kur surašyti tie keli darbai. Tada vieną jų pasiimi ir taip šauniai leidi laisvalaikį."

– Betgi būna, kad jau nuo visko pervargstat?

A.S.: "Būna. Tada pasėdim lauke, išsikepam šašlykų. Turim savo ežeriuką, einam pasimaudyti. Kartais gimines reikia aplankyti. Važiuodami vis kur nors užsukame, ką nors apžiūrime. Kartais studentams sakau, kad filologo profesija nėra profesija. Tai yra gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, Marius su Anželika vyks į konferenciją Helsinkyje. Paskaitys pranešimus, pakeliui gal ką nors ir aplankys. Štai ir pramoga, ir darbas kartu. Kažkada buvau Liuksemburge paskaitų skaityti. Paskui pasivažinėjome, aplankėme pilis, labai įdomu. Ir to užtenka."