„Iš po sniego“, – pakomentuoja krepšelį su puokštėmis laikanti moteriškė. Ir kiek patylėjusi nupasakoja visus vargus, su kuriais susiduria ieškodama pavasarinių gėlių.

„Tai nemalonus dalykas. Iš šalies žiūrint darbas įdomus, bet kai darai tai nuolat... Ieškai po sniegu. Žinote pasaką apie pamotę ir našlaitę? Čia tas pat. Ne kartą teko nušalti rankas, kojas. Tada ir malonumas dingsta. Reikia važiuoti į Vilniaus rajonus, ieškoti. Žarstyti sniegą plikomis rankomis. Jaučiuosi kaip iš namų išvyta našlaitė“, – pasakojo moterėlė.

Laukdama kito pirkėjo ji nesibodėjo pafilosofuoti, pati sau užduodama vis daugiau retorinių klausimų. „Manau, tai žmogaus pažeminimas. Ar daug man pavyksta užsidirbti? Nežinau. Ar 20 litų per dieną – tai daug? Jei užtektų pensijos, tikrai nerinkčiau gėlių. Viena puokštelė kainuoja du litus. Vakare perka jaunimas, poros. Dieną vyresni žmonės.“
Mums kalbantis prieina ir smulkių pinigų kišenėje ieško pietauti skubantys vilniečiai. Jie nežino, kokia tikroji močiutės nuotaika. Savo pirkėjams ji priversta šypsotis. Tokia rinkodaros taisyklė. Ir šie perka. „Savo mergaitei“, –
nusišypso brandesnio amžiaus vilnietis. O štai Dailės akademijoje studijuojanti Eglė puokštelę nusiperka šiaip sau. „Perku kasmet. Mėgstu gėles. Sau. Jaučiu pavasarį“, – prisipažino ir nuskubėjo į paskaitas.