Istorijos, kaip buvo apiplėšinėjami iš mokyklos grįžtantys vaikai, Vilnių šiurpino visą mėnesį. Vaikų skriaudikai jau sugauti, bet jų bausti negalima – per jauni. Ką daryti išsigandusiems tėvams?

Bet kuris vaikas, turintis mobilųjį telefoną, galėjo būti užpultas vidury dienos. Peiliu ginkluotų paauglių išpuolius vasario ir kovo mėnesiais patyrė ne viena dešimtis vaikų. Nerimastingi perspėjimai, kad reikia saugotis vaikų užpuolikų, skambėjo tėvų susirinkimuose, apie tai buvo kalbama per pamokas mokyklose.
Bet kaip saugotis? Net kriminalistai nuleido rankas – jaunų nusikaltėlių negalima izoliuoti, nes jie jaunesni nei 14 metų. Vienintelis patarimas: jeigu iš jūsų vaiko reikalauja telefono, piniginės ar kokio kito brangaus daikto – atiduokite, kitaip rizikuojate savo sveikata ar net gyvybe.

Mobiliuosius telefonus turi dažnas dešimtmetis ar net mažesnis vaikas, taigi ir potencialių aukų, ypač po pietų, gatvėse padaugėja. Nepilnamečių nusikaltimai – viena skaudžiausių visuomenės problemų, o kaip ją spręsti – nežinia.

Pričiupo atklydėlius

Beveik prieš mėnesį, kovo 5-ąją, sostinės policijos pareigūnai Vilniuje sulaikė keturis nepilnamečius jaunuolius, įtariamus daugybę kartų iš vaikų atėmus mobiliuosius telefonus. Savo aukomis įtariamieji paprastai pasirinkdavo bendraamžius, kuriuos dažniausiai plėšdavo grasindami peiliu ar vartodami fizinę jėgą.
Paaiškėjo, kad Vilnių šiurpino iš Kauno atvykę jauni nusikaltėliai. Kriminalistai spėja, kad Vilniuje jie spėjo apiplėšti apie trisdešimt vaikų.
Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Vaikų ir paauglių nusikalstamumo kontrolės skyriaus vyresnysis tyrėjas Genadijus Bortnikovas neslepia: vaistų nuo vaikų daromų nusikaltimų beveik nėra.
„Sulaikyti keturi vaikai ne vietiniai, atvykę iš Kauno, tiksliau – jie yra pabėgėliai iš Kauno apskrities vaikų globos namų. Šiuo atveju jie negali būti baudžiami – yra jaunesni nei 14 metų“, – teigė kriminalistas.
Minėtas ketvertukas apiplėšė apie tris dešimtis bejėgių bendraamžių mušdami bei grasindami peiliu. Policija užregistravo beveik dvi dešimtis nuo šių vaikigalių nukentėjusių vaikų tėvų skundų.
Kadangi sučiupti plėšikai auga globos namuose, už juos globos įstaiga ir atsako. Kitaip tariant, už pavogtus mobiliuosius telefonus patirtą žalą turės mokėti ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai – nukentėjusiesiems padaryta žala apmokama atseikėjant pinigus iš valstybės biudžeto.
Dalį pavogtų telefonų pavyko surasti, kitus plėšikai mikliai parduodavo tiesiog gatvėje.

Istorija gali pasikartoti

Ketvertas jaunų plėšikėlių darbavosi ne vieni – jiems talkino du vilniečiai. Tiesa, anot pareigūnų, šie – kiek vyresni. „Abu vilniečiai iš tvarkingų šeimų. Vienas net nėra pakliuvęs į mūsų akiratį, kitas – jau kartą teistas“, – pasakojo G.Bortnikovas.
Vaikų globos namų auklėtinius per akistatas ir iš nuotraukų atpažino didžiuma nukentėjusiųjų. Įrodymų taip pat pakako.
Iš globos namų pabėgę ir sostinėje kone mėnesį plėšikavę vaikai po sulaikymo grįžo ne kur kitur, o į tuos pačius vaikų globos namus šalia Kauno.
Nežinia, kiek vaikų buvo apiplėšti, bet apie tai nepasisakė tėvams. Nežinia, kiek tėvų, sužinojusių apie vagystę, nesikreipė į policijos pareigūnus.
„Vilniaus dienos“ paklaustas, kas laukia mažųjų nusikaltėlių, G.Bortnikovas sakė, kad jie iš esmės buvo ir liko laisvi paukščiai. „Jų laisvė neapribota, jie žino, kad bausti negalime. Jiems niekas nekliudo grįžti į sostinę ir plėšikauti, gąsdinti vaikus ir jų tėvus, mušti, žaloti, koneveikti bendraamžius“, – neslėpė pareigūnas.
G.Bortnikovas, konstatuodamas paradoksalią situaciją, užsiminė, kad net ir tokiems vaikams priešintis nevertėtų. „Bėgioja su peiliais, nejaučia jokios atsakomybės. Pareikalavus atiduoti telefoną, vaikams geriausia nesipriešinti ir įvykdyti plėšikų prašymą. Gyvybė – didžiausias turtas“, – teigė pareigūnas.

Vaikų sielose lieka randai

Mobilųjį telefoną galima nusipirkti, bet kaip užgydyti moralines vaikų žaizdas po tokio sukrėtimo?
Psichologas, socialinių mokslų daktaras Tomas Lagunavičius teigė, kad pirmiausia reikėtų įsigilinti, kodėl tokie maži vaikai apskritai taikosi į svetimą turtą.
„Matyt, yra kažkoks nepriteklius – ko gero, tai būtų realiausia priežastis. Taip pat tokį elgesį lemia nesusiformavusios socialinio elgesio normos: užpuolikui atimti, aukai – pabėgti.
Bet kokiu atveju nukentėjusysis, jei ir nepatiria fizinio skausmo, jį slegia didesnė ar mažesnė moralinė trauma. To pasekmėmis gali tapti gili ir ilgalaikė depresija, o gal net priešingai – auka pati gali pradėti smurtauti ar imtis panašių darbelių. Reikėtų dar kartą grįžti į pradžią, svetimo turto siekimas – neišspręsta priežiūros problema“, – sakė T.Lagunavičius.

Migloti prevencijos būdai

Vaikų tėvai nori, kad plėšikai ir kiti jaunieji nusikaltėliai būtų izoliuoti. O štai pareigūnai nesirengia imtis tokių drastiškų priemonių – keičiasi tik įstatymų pavadinimai, bet ne prevencijos būdai.
Anot Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos atstovės Nomedos Cibarauskienės, yra sukurtas naujas teisių rinkinys nusikalsti linkusiems vaikams kontroliuoti.
„Minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas numato specialųjį vaikų ugdymą. Švelnesnės priemonės – įpareigojimas lankyti mokyklą, bendrauti su psichologais, dalyvauti įvairiuose projektuose. Sunkiau prasikaltusiam vaikui skiriamos griežtesnės sankcijos – jis siunčiamas į stacionarą, kuriame yra verčiamas mokytis“, – dėstė pareigūnė.
Vadinamieji stacionarai – Čiobiškio specialieji vaikų ar Veliučionių specialieji berniukų auklėjimo ir globos namai. „Tačiau sunkaus būdo vaikai irgi mažai kontroliuojami – mokytojai turi dirbti su 10–20 auklėtinių. Patys mokytojai yra vos ne idėjiniai darbuotojai. Jokių apsaugos darbuotojų net ir specialiuose globos namuose nėra. Nėra kontrolės, nėra ir auklėjimo“, – pabrėžė policijos tyrėjas G.Bortnikovas.