Kapinėse privalu ne tik liūdėti artimųjų ir nubraukti ašarą. Jose, ypač Vilniaus Rasų ir Bernardinų kapinėse, galima daug naujo sužinoti ir pamatyti. Dažna jų kapavietė – lyg nedidelis meno kūrinys. O kad ekskursija po kapines būtų turininga ir įdomi kaip muziejuje, į ją verta leistis su profesionaliu gidu.

Lietuviai dar baiminasi

Į maršrutus po didžiąsias Europos sostines dažnai įtraukiamas ir žinomų kapinių lankymas. Pavyzdžiui, ekskursija po Paryžių neįsivaizduojama be garsiųjų Per Lašezo kapinių. O, panorus ilgiau pasivaikščioti po impresionistų pamėgtą Monmartrą, gidas visada nutemps į šio rajono kapines ir parodys: „Štai, ilsisi Alexandre’as Duma (sūnus), o štai – dainininkė Dalida. Nusivylusi meile, ji pasirinko mirtį."

Vilniaus turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras siūlo ekskursiją į Vilniaus Rasų kapines. Tai – teminė ekskursija, ji yra užsakoma.

„Gal lietuviai dar nėra įpratę keliauti po kapines, bet tai – be galo įdomu. Galima pasakoti ne tik tų kapinių istoriją – kaip jos susiformavo ir prasidėjo, bet ir jose palaidotų žmonių gyvenimus", – kalbėjo Vilniaus turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro Projektų įgyvendinimo skyriaus vadovė Vilma Daubarienė.

Ne paslaptis, kad lenkų turistai neįsivaizduoja ekskursijos po Vilnių neužsukus į Rasų kapines, kur palaidota Józefo Piłsudskio širdis. Jiems tai – labai svarbi vieta.

„Nėra didelio ekskursijų po kapines poreikio, todėl jos nepristatomos internete. Lietuviai apskritai nelinkę keliauti po kapines, nes jiems tai – ramybės vieta. Į Vilnių atvykę užsieniečiai labiau nori susipažinti su miestu", – sakė V.Daubarienė.

Dažniausiai užsako vilniečiai

Ekskursijoms į kapines Vilniaus turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras samdo gidę Aldoną Mikulionienę. Ji veda ekskursijas po Rasų, Bernardinų ir Antakalnio kapines. Tokių ekskursijų nebūna daug, tačiau rudenį, artėjant Vėlinėms, padaugėja. Nelygu, koks užsakymas, kartais gidei tenka patraukti į kapines su dešimties ekskursantų grupe, kartais eina su 20 jomis susidomėjusių turistų.

„Žmonės jau pavažinėjo po pasaulį ir pradėjo domėtis Lietuva. Vilniuje rengiama nemažai teminių ekskursijų, tarp jų – ir į kapines. Pastarąsias daugiausia užsako vilniečiai, kurie domisi Vilniumi. Pasitaiko, kad šias ekskursijas užsako grupė gydytojų, šeimos. Būna, vienais metais šeima užsako ekskursiją po Vilniaus bažnyčias, kitais – po vienuolynus, trečiais – po kiemus. Viena teminių ekskursijų – ir į Vilniaus kapines", – pasakojo A.Mikulionienė.

Vesdama turistus į kapines, ekskursiją gidė pradeda nuo įžangos apie laidojimą. Papasakoja, kaip buvo laidojama pagonybės ir krikščionybės laikais, dėsto apie pirmąsias krikščioniškas bažnyčias ir kapines Lietuvoje.

Iki XVIII a. pabaigos Vilniuje prie kiekvienos bažnyčios buvo kapinės. Mirusieji buvo laidojami aplink bažnyčią, po jos grindimis. Kuo arčiau altorių palaidodavo, tuo garbingiau būdavo.

„Kadangi miestuose trūko vietos, nuo XVIII a. pabaigos į tai dėmesį atkreipė ir miestų, ir bažnytinė valdžia. Kapinės iš miestų buvo pradėtos kelti į užmiestį", – paaiškino gidė.

Parodo žymiausius kapus

Kai buvo uždaryta už Aušros vartų esanti parapinė Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnyčia, reikėjo naujų kapinių. Vieta tokioms kapinėms buvo surasta Rasų priemiestyje tarp trijų keliukų. Rasų kapinės įkurtos 1801 m. Po kurio laiko miestas nupirko dar šiek tiek žemės ir kapines praplėtė.

„Į kapines galima žiūrėti įvairiai. Į Rasų kapines galima žiūrėti tik kaip į Lietuvos kultūros veikėjų kapines. Turistams jas norime parodyti kaip kultūros reiškinį. Jose palaidoti žymūs lietuvių mokslininkai, menininkai, visuomenės veikėjai. Tačiau jose ilsisi ir lenkų, baltarusių kultūrininkai", – pasakojo A.Mikulionienė.

Po Rasų kapines gidė gali vesti tris skirtingas ekskursijas – lietuviams, lenkams ir baltarusiams. Papasakojusi apie Rasas, su lietuviais ji patraukia prie monumento, skirto okupantų nužudytiems 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams atminti. Tada traukia prie koplyčios, papasakoja apie kolumbariumus, kurie čia buvo, aprodo žymiausių žmonių kapus.

Turistai aplanko lietuvių patriarcho, Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Kazio Borutos, Balio Sruogos, Petro Cvirkos, Jono Marcinkevičiaus kapus.

Taip pat apžiūri režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio, kultūros darbuotojų Marijos ir Jurgio Šlapelių, visuomenės veikėjų Petro ir Jono Vileišių, dantų gydytojos Sofijos Gimbutaitės amžinojo poilsio vietas. Jei ne S.Gimbutaitės parama, vargu ar pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje 1907 m. sausį būtų įvykusi.

Turistams ji parodo ir Angelų kalnelį, skirtą negimusiems kūdikiams atminti. Šis paminklas iškilo šiais laikais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dar parodo vieną įdomų paminklą. Jis papuoštas katalikišku kryžiumi, tačiau jo apačioje yra Dovydo žvaigždė. Šį paminklą seserys pastatė savo broliui. Gidė spėja, kad tas žmogus iš žydų tikėjimo perėjo į katalikų. Tuo labiau kad tuo metu Vilniuje buvo moterų vienuolynas, kuris užsiėmė žydžių atvertimu į krikščionybę.

Lenkai negali be J.Piłsudskio

Taip pat A.Mikulionienė parodo Lietuvos istoriko, menotyrininko, didelio Vilniaus patrioto Jurgio Ordos kapą. Po Antrojo pasaulinio karo jį kvietė į Lenkiją, siūlė jam gerą tarnybą ir algą, tačiau J.Orda niekur iš Vilniaus nekėlė kojos – dirbo archyve už minimalią algą (paskui iš to darbo buvo išvytas) ir tyrinėjo Vilnių. Rasose palaidotas draugų ir talento gerbėjų lėšomis.

Turistams ji papasakoja ir apie Naująsias Rasas, kuriose anksčiau buvo našlaičių, vargšų kapinės. Vėliau jas prijungė prie Rasų.

„Vargšus ten palaidodavo be patarnavimų, be valstybės ir bažnyčios žinios. Beveik prie kiekvienų Vilniaus kapinių yra buvusios ir našlaičių kapinės", – priminė gidė.

Kai A.Mikulionienė veda ekskursiją lenkų turistams, jiems būtinai parodo Piłsudskių šeimos kapavietę. Joje palaidota lenkų politiko, maršalo J.Piłsudskio širdis, jo motina, jo dar kūdikiai mirę brolis ir sesuo, pirmoji žmona.

„Lenkams neįmanoma ekskursija be J.Piłsudskio, kitaip jie nesupras, – dėstė gidė. – Apie J.Piłsudskį yra dvi legendos – juoda ir balta. Baltoji populiaresnė Lenkijoje, juodoji – Lietuvoje."

Kai gidė po kapines keliauja su baltarusių turistais, parodo žymių jų tautos žmonių amžinojo poilsio vietas.

Padėtų sudaryti maršrutą

XV–XVIII a. Bernardinų kapinės buvo šalia Šv. Onos bažnyčios, kur dabar yra paminklas lenkų poetui Adomui Mickevičiui. 1810 m. jos buvo perkeltos į Užupį, ant dešiniojo Vilnios kranto. Kapinėse buvo pastatyti kolumbariumai. Metams bėgant jie apnyko, dabar iš dalies restauruoti. Vien į Bernardinų kapines turistinis maršrutas driekiasi rečiau – dažniausiai šias kapines gidė turistams rodo kartu su Užupiu.

Bernardinų kapinėse lankytojų akį patraukia minėti kolumbariumai, sutvarkyta koplyčia, Vilniaus universiteto profesorių kapai.

„Didesnį įspūdį turistams visada daro Rasos, – Bernardinų kapinės labiau apleistos ir mažiau žinomos", – palygino gidė.

Ekskursijų į Antakalnio kapines būna labai retai. Paprastai tai būna jungtinė ekskursija – pavyzdžiui, dviejų valandų kelionė po Senamiestį užsukant į Antakalnio kapines.

„Gaila, kad nėra maršruto į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. Tai – reikšminga vieta. Manau, ji gana įdomi ir pasivaikščioti, kapus apžiūrėti. Į nekropolio lankymo maršrutus turėtų būti įtrauktas ir Menininkų kalnelis", – mano Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A.Jonynas.

Galbūt Rašytojų sąjunga galėtų parengti ekskursiją po Menininkų kalnelį ir ją pasiūlyti Vilniaus turizmo informacijos centrui ir konferencijų biurui?

„Jeigu tas Turizmo informacijos centras kreiptųsi į mus ir paprašytų, mielai pasistengtume jį pakonsultuoti ir sudaryti su literatūra susijusių žmonių kapų lankymo maršrutą. Tikrai galėtume padėti tai padaryti", – sakė A.A.Jonynas.

Menininkų kalnelyje ilsisi tokie plunksnos meistrai kaip Paulius Širvys, Ieva Simonaitytė, Antanas Venclova, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas.