„Šitiek metų čia gyvename ir nekyla noras išsikraustyti“, – apie Justiniškes sakė šiame rajone gyvenantys ir savo verslą turintys Inga ir Giedrius Žaganevičiai.

Bendra šeimos parduotuvė

I. Žaganevičienė į Justiniškes su tėvais atsikėlė dar tada, kai rajonas buvo ką tik pastatytas. Kaip pati sakė, gyvena čia beveik visą savo gyvenimą. „Čia mokiausi, čia vyrą sutikau, čia namus įsikūrėme ir verslą pradėjome“, – pasakojo moteris.

Į darbą kas rytą juodu taip pat eina kartu. Prieš aštuoniolika metų pradėję gėlių verslą, 2001-aisiais Justiniškėse, Taikos gatvėje, atidarė nuosavą gėlių parduotuvę. Po kelerių metų verslą praplėtė – šalia gėlių atsirado ir žūklės reikmenys.

„Stebėdavosi pirkėjai, sakydavo dar niekur to nematę, o mes teigdavome, kad ir gėlės, ir žvejyba yra gamta, – apie savo gėlių ir žūklės reikmenų parduotuvę sakė I. Žaganevičienė ir šypsodamasi pridūrė: – Visas mano gyvenimas yra gėlės. Kaip sakydavo močiutė, einant melžti karvės, pienas gali sugižti, bet kol Inga puokštės nesurinks, namo nepareis.“

G. Žaganevičiaus teigimu, žvejyba jis domėjosi jau seniai, tad norėdamas praplėsti verslo galimybes nusprendė prekiauti ir žūklės reikmenimis.

„Vieta ne pati palankiausia, todėl reikėjo ką nors papildomai galvoti. Viską įkūrėme vienoje vietoje, nes šios patalpos yra mūsų, nereikia kur nors atskirai nuomotis“, – sakė pašnekovas.

Rajone yra viskas, ko reikia

Savo gyvenamam rajonui I. Žaganevičienė negaili gerų žodžių. „Gyvename dėkingoje vietoje. Tiesa, dabar toje pusėje statomas aplinkkelis, bet anksčiau ten pažiūrėdavai pro langą – laukai, karvės ganosi, net keista mieste matyti tokį vaizdą“, – pasakojo Justiniškių gyventoja.

Pora vaikų neturi, tačiau kaip rajono pranašumus vardijo ir čia esančius darželius, mokyklas, mišką bei tvenkinius. Iš Karoliniškių į Justiniškes, kai sutiko savo būsimą žmoną, persikraustęs G. Žaganevičius teigė, jog abu rajonai neblogi, ir juokėsi, kad, be visa ko, Justiniškėse ir parduotuvių užtektinai – keturi dideli prekybos centrai.

„Nieko netrūksta, visko turime, ir susisiekimas čia labai geras“, – sakė vyras.

Gyventojų kaita, pašnekovų teigimu, nedidelė. Daugiausia čia gyvena tie, kurie į Justiniškes atsikėlė įkūrus rajoną. Paklausti, ar jaučia konkurenciją, Žaganevičiai neslėpė – taip, nes netoli yra gėlių turgus.

„Turime konkurentų ir jaučiame konkurenciją. Visiškai šalia yra gėlių turgus, taip pat ir žūklės reikmenys“, – sakė I. Žaganevičienė. O paprašyta įvardyti savo pranašumus, moteris išskyrė nuoširdumą ir atsakomybę, siekį visada patenkinti klientų norus.

Daug vagysčių iš mašinų

Rajonu patenkinti Žaganevičiai teigė, kad nors ir saugiai jaučiasi čia gyvendami, vagysčių netrūksta. Pasak G. Žaganevičiaus, itin daug jų iš mašinų. „Vagia magnetofonus, kitus daiktus, pačias mašinas taip pat mėgina nuvairuoti“, – sakė vyras.

Vagių pasitaiko ir tarp klientų. Atrodytų, ką čia vogsi, o vagia viską – ir gėles, ir įvairias smulkmenas, skirtas gėlių puošybai, vazonus.

„Vagių ateina nuolat. Vagia čia taip pat kaip ir iš prekybos centrų. Įsivaizduokite, kiek reikia būti įgudusiam, kad iš parduotuvės išneštum kaktusą, kurio į kišenę tikrai neįdėsi, arba akumuliatorių“, – nutikimus prisiminė I. Žaganevičienė.

Pasak verslininkų, per tiek metų vagį jau iš veido atpažinsi.

„Ant rankos visada persverta striukytė ar švarkas, atrodo jie gana tvarkingai. Ir, aišku, vagia ne vietiniai, tai žmonės, kurie tuo užsiima. Žiūrėkite, Pilaitėje mažiausiai vagysčių iš parduotuvių, nes savas nevogs, o svetimiems ten važiuoti per toli“, – sakė G. Žaganevičius.

Gėlių kaina liko ta pati

Apie aštuoniolika metų gėlių verslu užsiimantis G. Žaganevičius prisiminė, kad verslo pradžia buvo gana sunki ir daug kas pasikeitė, tačiau gėlių kaina išliko ta pati.

„Verslo pradžia lengva nebuvo. Kai veždavo gėles iš Lenkijos, Olandijos, jų laukti tekdavo naktimis. Mobiliųjų tada dar beveik nebuvo, važiuodavome pas tiekėją, žinodami, kad apie trečią nakties turi grįžti, ir laukdavom. Gauti gėlių buvo sunku, net muštynės kartais vykdavo, – juokėsi vyras. – Dabar viskas daug paprasčiau. Yra daug firmų, atvažiuoji pas juos, išsirenki, ko nori.“

Pašnekovo teigimu, pasikeitė tiekimas, atlyginimai, mokesčiai, tačiau kaip metro ilgio rožė kainavo septynis litus arba tulpė, priklausomai nuo rūšies, 1-3 litus, tiek ir tebekainuoja.

Dvidešimt keturias valandas per parą kartu praleidžiantys Inga ir Giedrius sakė prie to jau pripratę, išsikelti kitur neketina – parduotuvės patalpos priklauso jiems, o ir namai visa šalia.

Paklausta, kaip pavyksta išlaikyti gerus santykius ir vienas kitam neatsibosti, I. Žaganevičienė šypsodamasi teatsakė: „Tai irgi yra menas.“