Savo komandą „Lost in COMpass“ pavadinę keliautojai 8 dienas autostopu keliavo iš Vilniaus į Varšuvą. Vaikinai siekė parodyti, kad keliauti po Europą galima gamtą tausojančiu būdu, o ekspedicijos metu surinktos lėšos bus skirtos nykstančių gyvūnų išsaugojimo fondui.

Paskatino kilnus tikslas ir iššūkių paieška

Antrus metus iš eilės vykstančios ekspedicijos „eneloop ambassadors‘ tour“ tikslas – parodyti, kad didelius atstumus Europoje galima įveikti neteršiant aplinkos. Dalyviai, rinkdamiesi tvarius keliavimo būdus, siekia surinkti kuo daugiau lėšų gepardų išsaugojimo fondui „Cheetah Conservation Fund“ (CCF). Pagrindinė kelionės valiuta, kuria buvo galima atsiskaityti už maistą, nakvynę ar kurą – kiekvienai ekspedicijoje dalyvaujančiai komandai įteikiamos ilgo veikimo, iš anksto pakrautos, perdirbamos „eneloop“ baterijos.

Dalyviai pasakoja apie projektą sužinoję atsitiktinai, pamatę reklamą „Facebook“. Pirmasis juo susidomėjo iššūkius mėgstantis Saulius, kiek vėliau pakvietęs prisijungti ir Haroldą, kuriam ekspedicijos idėja pasirodė artima dėl galimybės padėti gyvūnams ir prisidėti prie žinios apie ekologiškesnių ir efektyvesnių energijos išteklių naudojimą skleidimo.

Keliavimas autostopu – nauja patirtis

Dvylika savaičių vykstančioje ekspedicijoje (ji startavo birželio 22 d.) dalyvauja 12 komandų iš įvairių Europos šalių. Komandos pačios pasirenka, kokiu būdu pasieks savo kelionės tikslą: plaukiant jachta, važiuojant elektriniais arba paprastais dviračiais, traukiniais, einant pėsčiomis ar pan. Ekspedicijoje dalyvavę lietuviai pasirinko keliauti pakeleivingomis mašinomis.

„Mūsų pasirinktas keliavimo būdas – autostopas – buvo nauja patirtis. Nei aš, nei kolega prieš tai tokiu būdu užsienyje nebuvome keliavę, todėl pamanėme, jog tai bus puiki galimybė išbandyti kažką naujo, patiriant šiokių tokių iššūkių“, – mintimis dalinosi Saulius, vienas iš lietuvių komandos „Lost in COMpass“ narių.

Vaikinai pasakoja, kad keliauti autostopu Lietuvoje buvo gana paprasta, ilgiausiai laukti, kol kažkas sustos, teko vos pusvalandį. Kiekvienai distancijai pasiekti lietuviai iš anksto buvo pasiruošę po dvi A3 formato lenteles – į artimesnį bei į tolimesnį miestą.

„Važiuojant autostopu dar viena įdomi patirtis – bendravimas su vairuotojais. Vieną kartą prie mūsų sustojo „Audi“ vairuotojas ir pasisiūlė pavėžėti. Vos įsėdę paklausėme, ar dažnai tenka vežti pakeleivius, o mašiną vairavęs vyras atsakė, kad dar tik du mėnesius yra laisvėje, tad mes pirmieji, kuriuos jis sutiko. Pasidarė šiek tiek nedrąsu, tačiau žmogus pasirodė gana tvarkingas, malonus. Būdavo ir tokių atvejų, kuomet važiuojant su nepažįstamaisiais teko nerimauti dėl savo saugumo, nes vairuotojai nesilaikydavo saugaus eismo taisyklių, bet, laimei, tokių nebuvo daug“, – prisimena H. Juknevičius.

Su didesniais iššūkiais keliautojai susidūrė vos kirtę Lenkijos sieną, kur ypatingai išvystyta kelių infrastruktūra, o dauguma kelių, jungiančių šalies miestus – greitkeliai.

„Greitkeliuose tranzuoti yra ne tik pavojinga, bet ir draudžiama, už tai numatytos nemažos baudos. Būtent dėl to mums, siekiant susistabdyti automobilį, tekdavo keliauti prie artimiausių degalinių arba autobusų stotelių, esančių prie miesto, bet ir jas radus nebuvo taip paprasta“, – pasakoja Haroldas.

Saulius prisimena iš juos vežusių vairuotojų išgirdęs, kad net ir tai, kaip stabdomos pakeleivingos mašinos, labai daug pasako apie pačius keliautojus. Ant žemės padėtos kuprinės rodo rimtą nusiteikimą keliauti, tad vaikinams tekdavę ir naktį, žibintuvėlių pagalba, kuprines apšviesti, tikintis, kad tokiu būdu mašiną susistabdys greičiau.

„Stabdant mašinas Lenkijoje atsirado dar ir kalbos barjeras – mes nemokėjome nei rusiškai, nei lenkiškai, o dauguma lenkų – angliškai. Buvo, kad žmogus sustojęs ir matydamas, kad nesusišnekame, nuvažiuodavo, bet dauguma net ir nemokėdami šnekėti angliškai sutikdavo pavežti ir simbolių bei kelio ženklų pagalba išaiškindavome, kur mums reikia“, – prisimena S. Paulius Triponis.

Keliautojai prisimena, kad labiausiai dėl jų stengėsi viena lenkė močiutė, kuri jiems belaukiant pakeleivingos mašinos valandą laiko lenkiškai bandė išaiškinti, kad iš to miestelio jų Varšuvą tikrai niekas nenuveš. Galiausiai paskambino savo angliškai suprantančiam anūkui, su kuriuo susikalbėti jau buvo gerokai lengviau.

Visos kelionės dienos – turiningos

„Lost in COMpass“ komandos nariai teigia, kad savo kelionės laiką praleido turiningai ir įdomiai. Jie apsilankė Vilniuje vykusioje Dainų šventėje, Mindaugo karūnavimo dienos renginiuose, taip pat užsuko į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, kur bendravo su įvairiomis organizacijomis, pasakojo apie ekspediciją bei vykdė užduotis. Keliautojai taip pat aplankė ir praėjusių metų ekspedicijos nugalėtojus Simoną Vidūnaitę ir Romą Usavičių, kurie per 120 dienų nuėjo 2100 kilometrų pėsčiomis, o savo gautą piniginį prizą, 21 000 Eur, skyrė Dzūkijos nacionaliniam parkui, kurį šių metų ekspedicijos dalyviai taip pat aplankė.

Lenkijoje Haroldas ir Saulius aplankė tris skirtingus miestus – Augustavą, Balstogę ir Varšuvą. Kaip patys teigia, kitoje šalyje informacijos apie vykstančius renginius nespėjo susirasti, tad atliko turistų vaidmenį žvalgydamiesi po miestus.

Rezultatas – džiuginantis

Sėkmingai iš Vilniaus į Varšuvą atkeliavę lietuviai – patenkinti savo rezultatu, bet neabejoja, kad iš anksto pradėję ruoštis galėjo išvengti paprastų klaidų.

Saulius savo komandos pasirodymą vertina savikritiškai ir teigia, kad norint pasirodyti geriau reikėjo skirti daugiau laiko pasidomėti Lenkijoje vykstančiais renginiais, tačiau tam trukdė nepažįstama informacinė erdvė. Taip pat ruošiantis kitam nuotykiui, vaikinas teigia žinosiantis, kuriuos daiktus geriau palikti, kuriuos pasiimti ir taip palengvinti kelionę.

Nors buvo ir nemažai iššūkių, kuomet duetui teko nuvažiuoti ne ten, kur reikia ar net praleisti naktį miške, nes nesustojo jokia pakeleivinga mašina, bet Haroldas džiaugiasi, kad komandai pavyko įgyvendinti visas organizatorių numatytas užduotis, tai pat sulaukti nemažai sekėjų „Eneloop ambassadors‘ tour“ paskyroje „Facebook“. O nuo sekėjų aktyvumo priklauso, ar komanda pateks į finalą ir kiek pinigų ekspedicijos pabaigoje bus surinkta gepardų išsaugojimo fondui.

„Visos kelionės metu stengėmės bendrauti su žmonėmis, kuriems pasakojome apie projektą, jo tikslus. Lietuvoje juo sudominome nemažai ne pelno siekiančių jaunimo organizacijų, tokių kaip: „Žingsnis“, „JCI Lietuva“, „Šauliai“, taip pat Vilniaus bėgimo klubą, „Misija Sibiras“, „Kurk Lietuvai“, „Kaunas 2022“ organizatorius bei daugelį kitų, kurių požiūris ir tikslai sutapo ir su mūsų komandos. Lenkijoje buvo šiek tiek sunkiau, tačiau su savo misija supažindinome kelis naujai sutiktus draugus: aplink Europą keliaujantį Vietnamo karo veteraną Samuelį iš Puerto Riko, lietuvę skautę Emiliją bei grupę skautų iš Belgijos.

Tikrai labai stengėmės, atidavėme visas jėgas, padarėme viską ką galėjome ir savo rezultatu esame labai patenkinti“, – teigė Haroldas.

Ekspedicijose dalyvaujančios komandos į keliones vyksta viena po kitos. Lietuviai savo kelionę baigė liepos 13 dieną ir estafetę perleido latvių komandai „Young folks“, kurie iš Varšuvos į Krokuvą taip pat, kaip ir lietuviai, keliauja pakeleivingomis mašinomis. Beje, Haroldas ir Saulius ne vieninteliai lietuviai dalyvaujantys projekte, rugpjūčio 10-17 d. iš Hamburgo į Aarhus dviračiais keliaus „Woanders“ komanda, kurios vienas iš narių – lietuvis, jo komandos draugė latvė. Informaciją apie ekspediciją galite sekti ir savo „Like“ prie gepardų išsaugojimo prisidėti www.eneloopekspedicija.lt.