Debiutuoti niekada nevėlu, nors ir esi įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai įrodė didelių kamerinių kūrinių autorė kompozitorė Onutė Narbutaitė, sukūrusi pirmąją operą "Kornetas". Jos premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks penktadienį.

Operos dirigentas – Robertas Šervenikas, režisierius – Gintaras Varnas. Scenografiją sukūrė Medilė Šiaulytytė, kostiumus – Juozas Statkevičius.

– Gerbiama Onute, "Kornetas" – pirmoji jūsų opera. Papasakokite, kokia šios operos tema, siužetas, kas yra tas kornetas? – "Vilniaus dienos" korespondentė prieš premjerą pasiteiravo O.Narbutaitės.

– Tą temą ne taip paprasta įvardyti. Kūrinio pagrindas – austrų poeto Rainerio Marios Rilke’s poetinės prozos kūrinys "Giesmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį". Tai – himnas senajai austrų armijai. Pagrindinis knygos herojus yra jaunas kareivis, žuvęs svetur. Jei žiūrovai bus skaitę tą kūrinį, atėję į operą, viską suvoks daug aiškiau.

Kita vertus, net ir R.M.Rilke's kūrinio temą įvardyti ne taip paprasta, nes jame viskas – likimas, meilė, meilės ilgesys, mirtis – yra susipynę. Šios siužeto linijos yra ir operoje.

R.M.Rilke's kūrinio veiksmas rutuliojasi XVII a., kai vyko Austrijos-Vengrijos ir Turkijos karai. Kornetas – tai vėliavininkas. Operoje jį taip ir vadinu, jo vardo nekonkretizuoju. Į mūšį jis joja pirmas, nuo jo priklauso ir kitų karių likimas. Radau XVII a. aprašymą, kuriame sakoma, kad kariuomenėje kornetas – tai pulko širdis. Jei žūsta kornetas, tai, galima sakyti, žūsta visas pulkas.

– Turbūt anksčiau buvote skaičiusi E.M.Rilke's kūrybą ir ilgai ruošėtės tam šuoliui? O gal atsitiktinai jo kūrinį paėmėte į rankas ir puolėte kurti operos?

– Tikrai neatsitiktinai. E.M.Rilke skaičiau nuo pat jaunystės – ir lietuviškai, kiek jo kūrybos yra išleista, ir šiek tiek vokiškai. Neblogai išmanau jo poeziją. Kažkada esu parašiusi kamerinį kūrinį, kuriame panaudojau mažytį šios jo sakmės fragmentą.

O kai ieškojau temos operai, tų temų ir idėjų buvo daug. Labai įvairių, skirtingų. Visada sunku atsakyti, kodėl galų gale susikoncentruoji į tam tikrą temą.

R.M.Rilke's poema – spalvinga, labai gražus tekstas. Ji pati tiesiog įkvepia praplėsti tuos vaizdinius – ne tik muzika, bet ir libretu. Todėl pati rašiau ir operos libretą, jame – daug tekstų iš kitų poetų kūrybos. Norėjau sukurti teatrinių situacijų, kurių "Giesmėje apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį" nėra. Todėl ir "aplipinau" poetinę R.M.Rilke's prozą tais kitais tekstais. Pavyzdžiui, į operą įtraukiau sapnus, o jie buvo inspiruoti R.M.Rilke's tėvynainio ir amžininko Oskaro Kokoschkos paveikslų. Be abejo, stengiausi išlaikyti R.M.Rilke's kūrinio poetinį trapumą, siužetą, atmosferą.

– Ar "Kornetą" buvo sunku "pramušti" į Operos teatrą, kad jis išvystų dienos šviesą?

– Buvo atvirkščiai – gavau pasiūlymą iš Operos teatro. Tai – pirmas kartas, kai teatras užsakė operą. Reikėjo apsispręsti – imtis to darbo ar ne. Ilgai dvejojau. Vis dėlto buvo įdomu išbandyti tą dalyką – teatrą. Rašydama libretą tiesiog gana konkrečiai įsivaizdavau visą veiksmą, net scenografijos detales. Aš pati norėjau, kad "Kornetą" režisuotų G.Varnas, nes žinojau, kad tai jam bus artima. Man atrodo, kad kas bus įdomu ir nauja mūsų Operos teatre, tai labai glaudus muzikos, režisūros ir vaizdo ryšys. Menų sintezė, kaip scenografas Liudas Truikys mėgdavo sakyti. Rašydama "Kornetą" apie tai ir svajojau.