Pietryčių Lietuvos politinę padangę monopoliškai valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Kai kurių analitikų nuomone, tai palanku ne tik pačiai partijai, bet ir Rusijos politikai: „Daug kalbame, kad Rusija bando didinti takoskyras visuomenėse, neleisti, kad jos būtų organiškos, o kaip tik kad būtų susiskaldžiusios“, – įspėja L. Kasčiūnas.

Karas nėra vienintelė priežastis, verčianti žmones tapti pabėgėliais, persikelti iš vienos šalies į kitą. XX amžiuje žmonės buvo kilnojami, kai valstybės tarpusavyje sudarydavo politinius susitarimus.

Po Antrojo pasaulinio karo Stalino sumanymas etniškai suvienodinti paribio valstybes baigėsi tuo, kad tarp Tarybų Lietuvos ir Sovietų Lenkijos buvo sudaryta gyventojų evakuacijos sutartis. Dėl jos iš Lietuvos išvyko apie 170 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų.

Iš Lenkijos į Lietuvą atkelta keli tūkstančiai lietuvių. Tačiau dirbtiniai perkėlimai buvo kartu ir prievartiniai, todėl jie negalėjo būti sėkmingi.Šiandien Pietryčių Lietuva taip pat turi nemažų bėdų: kenčia nuo didžiausio nedarbo, algų nesiekiančių šalies vidurkio, beveik nulinių investicijų ir kone 10 metų užmaršties, kai tradicinių, valdančiųjų partijų politikams ji mažai rūpėjo. Šiandien visi supranta, kad daugiau delsti nevalia, metas atsigręžti į ten gyvenančius žmones, kuriais sumaniai naudojasi viena politinė jėga.

Pažvelkime – penkiolika kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų link. Nekilnojamojo turto ekspertų vertinimu būstas čia penktadaliu ir daugiau pigesnis, nei į priešingą sostinės pusę, tarkim, Molėtų link. Rudaminoje gyvenantis ir vienoje Vilniaus mokyklų istoriją dėstantis Vygintas Miliūnas pripažįsta, kad ekonominių ir ne tik problemų čia daug.

„Daugelis vilniečių nenori keltis į Vilniaus kraštą, nes mano, kad ten pilna lenkiškų lentelių, lietuviškai nesusikalbėsi“, sako V. Miliūnas.

Ir statistika, ne tik Rudaminai, bet visam Vilniaus rajonui – negailestinga. Atlyginimai čia mažesni, nedarbas didesnis už šalies vidurkį. O užsienio investicijos užpernai buvo devynis kartus mažesnės nei Vilniaus mieste. Tad žmonėms belieka važiuoti dirbti į Vilnių. Ekspertai stebisi tokia situacija, mat visoje Europoje realiai regionai aplink sostines, dažniausiai priešingai – turtingiausi.

„Šis regionas yra prie Vilniaus, prie turtingiausios Lietuvos vietos, turėtų naudotis sostinės efektu, bet tuo visiškai nepasinaudoja.  Žiūrint į Šalčininkų rajoną, žiūrint pagal užsienio investicijas, tai skaičiai yra labai minimalūs, labai prasti“, – sako dr. Laurynas Kasčiūnas, laikinasis Rytų Europos studijų centro direktorius.

Šalčininkų centras tiesiog blizga – nauja centrinė aikštė, parkas, prasidėjusi namų renovacija. Tačiau statistika skelbia, kad vidutinė alga rajone yra mažiausia Lietuvoje, nedarbas didesnis, už vidutinį, o užsienio investicijų užpernai beveik iš vis nebuvo. Rajono vicemeras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narys, sako, kad tokia statistika – tai noras sumenkinti jų valdžią.

„Šalčininkuose yra dvi „Maximos“ parduotuvės, yra „Norfa“, „Iki“ ir yra tik aštuoni tūkstančiai gyventojų. Niekada verslas nebūtų atėjęs į tokį miestelį, jei negautų pelno. Tai reiškia žmonės turi pinigų“, – sako Andžej Andruškevič, Šalčininkų r. mero pavaduotojas.

Tačiau panašu, kad duonos žmonės dažniausiai nusiperka už kitur uždirbtus pinigus.

Jūs pereikite per visus Šalčininkus, ar rasite nors vieną drabužių parduotuvę? Turiu omenyje normalių drabužių, ne dėvėtų. Iš tikrųjų būna sunku gyventi nedirbant Vilniuje, nes darbų visai nėra“, – sako verslininkė Valentina.

Jų nėra ir Dieveniškėse, jau visiškai greta Baltarusijos sienos. Ir čia jau nė kvapo rajono centro blizgesio. Dukrą auginanti Irina jau rudenį ketina grįžti į darbą Vilniuje.

„Reikės važinėti, o ką daryti.  Reikės, nes čia nėra vietų. O kiek užtrunka kelionė? Jei mašina, tai nuo pusantros iki dviejų valandų į vieną pusę, o jei autobusu tai kone pusę dienos išeina“, – Irina Lotorevič, Dieveniškių gyventoja.

Dieveniškių technologijos mokyklos vadovė sako tiesiai, rajonas ekonomiškai atsilikęs, o gyventojai užsidirba ne tik Vilniuje, ar rajone rinkdami miško gėrybes.

„Šalčininkų siena ribojasi su Baltarusijos respublika. Praktiškai čia tų pagundų žmonėms, norintiems kuo nors verstis, yra, bet tai nelegalu, nepadeda klestėti rajonui ir nepilietina tų žmonių“, – sako Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos vadovė.

O būtent nepilietiški žmonės, pasak direktorės yra naudingi vietos valdžiai. Anot jos, dabar regione esantis verslas dažniausiai susijęs su vietos valdžia – kitaip čia dirbti esą būtų sunku. Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vilniaus rajone ir Šalčininkuose jau daugiau nei dvidešimt metų realiai valdo be konkurencijos.

„Šito regiono didžioji problema, kad LLRA, pirmiausia A. Tomaševskio politinė jėga yra suinteresuota šito regiono atsilikimu, tam kad po to šitą atsilikimą įvilkti į tautinės etninės politikos rūbą, tuo manipuliuoti, žaisti ir išlaikyti dominuojančias pozicijas“, – sako L. Kasčiūnas.

Ekspertai pripažįsta, kad iki šiol valstybės pastangos padėti regionui chaotiškos. Dar metų pradžioje Vyriausybė patvirtino siūlymus kaip mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus regionuose. Per šešerius metus Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių rajonams numatoma skirti per penkiasdešimt milijonų eurų – dauguma šių pinigų būtų iš Europos Sąjungos.

Prezidentė palaiko ir Seime svarstomą idėją kurti atskirą Pietryčių Lietuvos fondą, kuris būtų Skirtas tik Šalčininkams ir Vilniaus rajonui.

Tačiau vyriausybė sako, kad tokio fondo sukūrimas prieštarautų biudžeto sudarymui.       

„Reikėtų kurti tam tikrą biurokratinį aparatą, tai yra fondo tarybą ir valdybą, aptarnaujantį personalą. Be to, fondo idėja remiasi tuo, kad nuo sprendimų priėmimo yra nukeliamos savivaldybės“, – sako vidau reikalų ministras Saulius Skvernelis.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonų opozicija sako, kad būtent vietos valdžios ir negalima prileisti prie šių pinigų. Jie būtų skirti investicijoms pritraukti, infrastruktūrai, bendruomenėms ir lietuvių kalbai mokyti.

Kai kam galbūt kils klausimas – kodėl reikia papildomų pinigų būtent Šalčininkams ir Vilniaus rajonui – juk panašios problemos daugelyje Lietuvos kaimų – nedarbas kai kur net didesnis. Tačiau ekspertai sako, kad šis regionas specifinis

„Lenkų bendruomenės gyvena viename informaciniame lauke, lietuvių – kitame.  Jie daugelį dalykų vertina kitaip, pradedant nuo Ukrainos įvykių ir baigiant Lietuvos vidaus politikos sprendimais. tai yra dvi skirtingos visuomenės, kurios gyvena po vienu stogu“, – sako Vaidas Augūnas, Vilniaus r. tarybos, TS–LKD partijos narys.

„Daug kalbam, kad Rusija bando didinti takoskyras visuomenėse, neleisti, kad jos būtų organiškos, o kaip tik kad būtų susiskaldžiusios. Tai aišku, jiems lengviausia kirsti per socio-ekonomines problemas, kai dar jos sutampa su etninėmis tautinėmis“, – įspėja L. Kasčiūnas.

Pripažįstama, kad iki šiol dėmesio Vilniaus ir Šalčininkų rajonams mažai rodė ir tradicinės partijos – kam stengtis ten laimėti rinkimus, jei žinai, kad vis tiek pralaimėsi. Tad dabar visiems reikia daugiau pastangų, kad vietos gyventojai neatsuktų nugaros Vilniui.