L.Eltang: Vilnius – idealus miestas rašytojui

Iš Sankt Peterburgo kilusi rašytoja Lena Eltang anksčiau nebūtų patikėjusi, kad gyvens Lietuvoje – Vilnius jai atrodė tik mažas miestelis, turintis per mažai erdvės ir negalintis nieko pasiūlyti. Moteris prieš 20 metų atvažiavo „tik pavaikščioti po Vilnių“.

Dievo duota proporcija

Knygų, paveikslų ir kitų meno kūrinių kupinas rašytojos butas dvelkia šviesia ramybe, o pro vieną iš langų mirga susispietusių Vilniaus senamiesčio namų stogai. „Patinka? – žvelgdama į įprastą ir širdžiai mielą vaizdą šypsojosi rašytoja. – Nieko nėra geresnio už šį kabinetą. Nieko ypatingo čia nedarau, svarbu, kad būtų gera dirbti.“

Mūsų šalyje jau porą dešimtmečių gyvenančios charizmatiškos poetės, prozininkės, buvusios žurnalistės L.Eltang gerbėjų itin pagausėjo romaną „Akmeniniai klevai“ išvertus į lietuvių kalbą. Rusijoje rašytojos kūriniai yra pelnę daug apdovanojimų. Dviejų tautų kultūrinius ryšius savo talentu stiprinančios L.Eltang kūryba neseniai tapo vienu „skaniausių“ atradimų daugeliui Lietuvos skaitytojų.

„Į Vilnių atvažiavau 1989 m. Prireikė vos dviejų ar trijų dienų, kad suprasčiau, jog tai idealus miestas rašytojui. Vilnius turi labai retą dalyką – tinkamą ramybės ir grožio proporciją. Būna labai gražių miestų, bet ten neįmanoma nieko nuveikti, gali tik gyventi, o miestas tave po truputį ėda, ir sumaišai savo kraują su to miesto krauju, jis geria tave, tu – jį. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip Londone gyvenantys rašytojai rašo – tas miestas nieko neduoda veikti. Gal čia asmeniškai man taip. Yra ir gražių mažų miestukų, kur irgi nieko neišeina nuveikti, nes neužtenka atmosferos, neužtenka draugiškų veidų. Vilniui Dievas davė tokią proporciją, kuri – bent mane – veikia idealiai“, – kuo sužavėjo Lietuvos sostinė, pasakojo rašytoja.

Vėliau L.Eltang buvo išvažiavusi į Europą, tad, jos skaičiavimu, reikėtų iš to laiko, kai gyvena Lietuvoje, atimti ketverius penkerius metus.

„Grįžusi į Vilnių nustebinau visus draugus. Jie manė atsisveikinę visam laikui. Bet aš grįžau, nupirkau šią palėpę – baisiai apleistą, kaip visos palėpės tais laikais, – ir pradėjau gyventi. Mano vyras skandinavas, jis kito temperamento žmogus, ir tiek iliuzijų kiek aš neturi. Atvažiavo, pamatė tą baisią erdvę, kur nebuvo net vandens, tik gegnės nuogos, ir pasakė: “Ne, aš nedalyvausiu šiame projekte, dar noriu normaliai pagyventi„, ir išvažiavo į Kopenhagą. Tvarkiausi pati, su draugais, radau gerų padėjėjų. Paskui vyras grįžo ir sako: “O, čia jau galima gyventi.„ Ir gyvename nuo to laiko“, – pasakojo L.Eltang.

Žavisi Lietuvos menininkais

Daug rašytojos draugų labai mėgsta Užupį, bet pašnekovei šis Vilniaus rajonas atrodo šiek tiek pervertinamas, o entuziazmas dėl Užupio – nelabai natūralus.

„Iš tikrųjų ten tiek menininkų ir tiek galerijų nėra, tai tik įvaizdis. Ten gyvena tik keletas menininkų, o kur gyvena visi kiti – išvis neaišku, nes jie neturi pinigų Užupyje gyventi. Bet prieš jį nieko neturiu, tegu būna, – juokėsi L.Eltang. – Man patinka Žvėrynas, ten kvepia Vilniumi. Tai tas Vilnius, kurį aš pamačiau 1989-aisiais ir įsimylėjau“, – pasakojo L.Eltang.

Kai kartais susimąsto, kas ją sulaiko Vilniuje, kodėl vis norisi į jį grįžti, ar pasvarsto, gal jau laikas būtų gyventi kitur, L.Eltang pati sau atsako – draugai.

"Kartais gyvenu po keletą mėnesių kitur. Važiuoju ne ilsėtis, o dėl knygų, nes mano romanų istorijos vyksta Barselonoje, Lisabonoje, Velse, Maltoje, o man reikia viską matyti, absorbuoti.

Pati užduodu sau klausimą, kodėl grįžtu į Vilnių. Dabar paprasta keliauti, persikraustyti. Grįžtu, nes čia užmegzta labai daug ryšių, ir jie atsiradę nebe jaunystėje, o po trisdešimties, kai tai yra retas ir labai vertinamas stebuklas. Labai myliu savo draugus. Kartais, kai Vilniuje man pasidaro truputį per daug triukšminga, per karšta ar per daug turistų, važiuoju į savo sodybą Anykščiuose, paimu kompiuterį ir sėdžiu. Jie ir ten mane randa. Tada mes padirbame ten pusę dienos, o kitą pusę – kalbamės, – nusijuokė menininkė ir iškart surimtėjo. – Menininkai Lietuvoje yra fantastiški žmonės, tokių daugiau niekur nėra – nei Prancūzijoje, nei Italijoje, nei Anglijoje. Tokios nacionalinės kultūros stulpų koncentracija čia yra fantastinė."

Ypač pagarbiai rašytoja kalba apie prieš keletą metų jos poeziją vertusį ir romaną „Akmeniniai klevai“ išvertusį poetą Vladą Braziūną, kurį nuoširdžiai vadina genijumi. „Jis apsiėmė gigantišką darbą, kuris atėmė labai daug laiko. Romanas parašytas archajiška rusų kalba. Vladas turėjo alternatyvą: išnaudoti pamirštą senąją lietuvių kalbą arba to nedaryti. Jo niekas neprašė to papildomo darbo, bet jis jį padarė. Tai yra poeto meilė savo kalbai. Jis taip myli savo kalbą, kad nepraleido galimybės ją parodyti kitiems, jaunimui“, – žavėjosi L.Eltang tikėdamasi, kad V.Braziūnas sutiks bendradarbiauti ir toliau.

Kaip namie

L.Eltang tikrai nepateisintų mėgstančių pabumbėti ant kitataučių, gyvenančių Lietuvoje, lūkesčių. Pati kuklindamasi, kad lietuviškai kalba prasčiau nei rusiškai ir angliškai, rašytoja bendrauja sklandžia, turtinga lietuvių kalba. „Piliečiai, kurie gyvena Lietuvoje, bet nemoka kalbos? – užduotą klausimą pasitikslino Lietuvos Respublikos pilietybę turinti rašytoja. – Tai blogi piliečiai. Pasas dar neduoda pilietybės, turi būti ir meilė kraštui, kuriame gyveni. Jeigu jame gyveni šiaip sau, pats nežinai nei kur, nei kodėl, ir ta žemė tau nieko neduoda ir nieko nereiškia, tai tada esi tiesiog emigrantas, o ne pilietis, ir jeigu turi pasą – tai per klaidą. Nesakau, kad reikėtų varyti visus lauk, kurie nekalba lietuviškai. Tai yra vidinio komforto klausimas, žmogus pats sprendžia, jam kalbėti ta kalba ar ne. Bet kaip galima taip gyventi? Visa kultūra praeina pro šalį: nieko nežinai, nesupranti, gali eiti tik muzikos klausyti.“

Labiausiai mėgstama rašytojos pasaka vaikystėje buvo „Eglė žalčių karalienė“ – žvelgdama iš laiko perspektyvos pašnekovė ją vadina tam tikru ženklu. „Pradėjau skaityti, kai man buvo ketveri ar penkeri metukai. Man padovanojo lietuviškų pasakų knygą. Tuomet maniau, kad čia, Lietuvoje, yra labai baisu ir jūroje kartais pasirodo kraujo puta. Lietuviškose pasakose yra visko: juodosios magijos, žiaurumų, įtempto siužeto. Bet tai gražu. Tokių baisių pasakų, kaip lietuviškos, žinau esant tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje“, – pirmosios pažinties su Lietuvos kultūra prisiminimais dalijosi L.Eltang.

O kalbėdama apie tai, kaip dabar mato ir jaučia Lietuvą, rašytoja išsako vieną gražiausių kada girdėtų palyginimų.

„Lietuva keičiasi, be abejo. Bet ji keičiasi į gera ar į bloga – man labai sunku pasakyti, nes aš jau esu vietinė. Prieš 10–15 metų būčiau galėjusi kalbėti žiūrėdama užsienietės akimis, bet dabar čia jau jaučiuosi kaip namie. Kaip ir su vaiku: kasdien nematai, kaip jis auga, koks tampa“, – palygino rašytoja.

Magiškos atmosferos ilgintis

Vilnius L.Eltang labiausiai patikdavo šio amžiaus pirmaisiais metais. Čia, rašytojos jautimu, tvyrojo labai specifinė, magiška meninė atmosfera. „Būdavo labai daug parodų, išskirtinių lietuviškų projektų, kokių nebuvo kitur pasaulyje, stilingų džiazo klubų. Netgi aš, nors šiaip nesu didelė džiazo mėgėja, į koncertus eidavau kone kas antrą vakarą. Šios atmosferos nebėra arba jos nejaučiu, nes dabar esu labai izoliuota – labai daug dirbu: anksčiau tiek, kiek dabar, nerašydavau, nes neužsiimdavau proza. Dabar, kaip priklauso rašytojui prozininkui, sėdžiu savo bokšte ir rašau, beveik niekur neinu, nebent labai reikia, pavyzdžiui, į draugo parodos atidarymą. Gal dėl to man taip atrodo. Tačiau tokią pačią nuomonę turi ir daugelis mano draugų menininkų, kurie daug kur eina ir viską žino. Dabar Vilniuje, sakyčiau, tyloka. Yra vienas neblogas džiazo klubas senamiestyje. Įdomių parodų taip pat mažai. Nežinau, kodėl ta atmosfera dingo, aš ne politikė, ne ekonomistė, galiu tik jausti ir tai jaučiu. Galbūt priežastys yra finansinės, o galbūt tai – šaltis, kuris visus apėmė“, – pasakojo pašnekovė.

Rašytoja pasigenda tokios vietos, kur galėtų susirinkti menininkai. „Pavyzdžiui, tokios, kaip Berlyne buvusi “Romanisches Café„, kurią per karą subombardavo, tačiau prieš karą ten būdavo visi – nuo Alfredo Döblino iki Stefano Zweigo, ateidavo rašytojų, tapytojų, skulptorių ir kitų menininkų. Vienas aukštas buvo klasikų, šie eidavo į rūsį ir jis vadintas “tiems, kurie plaukia„, o kitas kambarys buvo “tiems, kurie dar nemoka plaukti„ – ten sėdėdavo pradedantys, kad netrukdytų grandams. Londone, pavyzdžiui, yra “Café Royal„, o Paryžiuje apskritai nėra ką kalbėti... Europoje dabar irgi nelabai rasi tokių vietų. Bet Europa yra Europa – ji iš principo yra nuobodi, viskas susilieję, – nuolat po Senąjį žemyną keliaujanti L.Eltang išdavė mananti, kad greitai kiekviena Europos šalis vėl atgaus savitą veidą. – Vis dėlto Europa turi savotišką jausmą, kuris jungia menininkus, o Lietuvoje kažkaip šaltoka šiuo atžvilgiu.“

L.Eltang tiki, kad menininkams įkūrus tokį kultūrinį centrą – nebūtinai oficialų – atmosfera labai pagerėtų. „Žmonės turi vienas kitą matyti. Dabar menininkai arba eina pasėdėti kokiam bare su draugais, kur negali net normaliai susikalbėti, nes visur triukšmas, o į stilingą tylesnį barą eiti brangu, arba sėdi namuose, savo virtuvėje. Jeigu atsirastų tokia kavinė menininkams, nors, atrodo, tai smulkmena, Vilnius iš karto pasikeistų“, – entuziastingai kalbėjo rašytoja ir pridūrė, kad Šiuolaikinio meno centro kavinėje, tarsi laikomoje menininkų kavine, atmosfera „ne tokia“.

Rašytoja džiaugiasi atradusi Tomo Venclovos namus-muziejų, kuriame prieš porą mėnesių paties muziejaus iniciatyva surengtas romano „Akmeniniai klevai“ pristatymas. „Maestro Čekasinas (Vladimiras Čekasinas – Lietuvos kompozitorius, džiazo muzikantas – red. past.) padarė didžiulę dovaną – knygos pristatymui sukūrė muzikinę kompoziciją ir atliko su savo mokiniais. Jie sudainavo prozinį tekstą – tokių unikalių performansų pasaulyje yra vienetai. To muziejaus organizatoriai turi fantaziją, vaizduotę, bet ką jie gali padaryti – vietos labai mažai. Galėtų būti kokia didesnė vieta – ne oficiali, ne konservatorija, ne ŠMC ar panašiai, bet skirta performansams, kur jaunas studentas gali ateiti ir pastatyti spektaklį su draugais ir nereikėtų mokėti už salę, – pabrėždama, kad tai ne pretenzija valstybei, kuri “turi daugybę ir svarbesnių reikalų„, sakė L.Eltang. – Tai yra menininko svajonė. Kai jis tėvynę myli ir nori į ją grįžti, gyventi būtent čia, o ne kur kitur, jis nori, kad čia kas nors truputėlį pasikeistų. O tam juk nedaug reikia, kad toji per dešimt metų prarasta Vilniaus atmosfera grįžtų.“

Knyga apie Lietuvą

L.Eltang, daug keliaujanti rašyti į kitas ir apie kitas šalis, apie Lietuvą rašyti neskubėjo. 2011 m. Maskvoje išleistas romanas „Drugie barabani“ – apie Lietuvą. Rašytoja sakė bijojusi rašyti apie lietuvišką charakterį. „Tam reikia nemažai druskos su lietuviais suvalgyti. Tik pradėjusi prieš ketverius metus rašyti šią knygą supratau, kad jau esu subrendusi pabandyti, bet labai bijojau. Bijau duoti ir knygą savo draugams, nes ten yra labai daug jų – ne šiaip sau sugalvoti, o tikri vilniečiai: ir menininkai, ir ne menininkai, ir geri, ir blogi, ir net mano kaimynai iš Anykščių“, – apie naujausią knygą pasakojo rašytoja.

L.Eltang tikisi, kad šį romaną vėl apsiims versti poetas V.Braziūnas, kuriuo ji jau visiškai pasitiki. „Tai yra šeimyninė saga, pagrindinis personažas Kostas emigravo į Portugaliją, ir skaitytojas jo šeimos istoriją, jo vaikystę ir jaunystę mato Vilniuje. Šis miestas per tą Kosto portugališką gyvenimą atsargiai atsiskleidžia. Tikiuosi, Lietuvos skaitytojai galės įvertinti, ar atsiskleidžia gražiai“, – sakė L.Eltang.

Kūrėja sakė labai nustebusi, kai knyga buvo nominuota Rusijos nacionalinei premijai trumpajame sąraše: kaip gali knyga, kurioje veikia tik lietuviai, o Rusija minima tik kontekste apie Sibirą, apie 1991-uosius ir budėjimą prie parlamento, patekti į šį sąrašą? „Politiškai negali, bet kritikai skaitydami romaną negalvoja, kodėl ši moteris gyvena Lietuvoje, o žiūri į teksto kokybę. Bet toliau romanas vargu ar “pravažiuos„, trumpasis sąrašas, matyt, yra jo finalas. Jeigu romanas gautų Nacionalinę premiją – tai jau būtų skandalas“, – nuotaikingai kalbėjo autorė.

Dosjė

L.Eltang gimė Sankt Peterburge (tuomečiame Leningrade), Irkutsko universitete baigė Žurnalistikos fakultetą.

Vilniuje gyvena nuo 1989 m. su kelerių metų pertrauka, kai buvo apsistojusi Paryžiuje, Kopenhagoje, Londone.

2003 m. Karaliaučiuje išleistas pirmasis L.Eltang eilėraščių rinkinys, 2007 m. Sankt Peterburge – antrasis.

2006-aisiais Sankt Peterburge išleistas pirmasis L.Eltang romanas „Pobeg kumaniki“ („Gervuogės metūgė“), pristatytas Rusijos nacionalinio bestselerio premijai trumpajame sąraše.

Antrasis L.Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ („Kamennie kleni“) Maskvoje išleistas 2008 m. Romanas pristatytas Rusijos literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“, L.Eltang tapo pirmąja šios premijos laureate.

2011 m. Maskvoje išleistas L.Eltang romanas „Drugie barabani“ („Kiti būgnai“ ). Knyga pristatyta Rusijos nacionalinei premijai trumpajame sąraše.

L.Eltang kūryba spausdinama almanachuose, žurnaluose, savaitraščiuose Rusijoje ir Lietuvoje, kitose šalyse.