Mišri tautinė sudėtis, veikiančios saugumo ir kitos represinės tarnybos pokario Vilniuje neleido įsišaknyti lietuvių partizaniniam judėjimui. Todėl sostinės gatvės buvo pažymėtos ne pergalių, o didvyriškos kančios ženklais.

Veikė pogrindinis štabas

Iki sovietinės armijos atėjimo į Vilnių 1944 m. rudens Gedimino pr. 29 veikė pogrindinės organizacijos Lietuvių aktyvistų fronto štabas.

Visai šalia – Pamėnkalnio g. 24 – yra dar viena lenta, skirta kurį laiką čia gyvenusiam Juozui Vitkui-Kazimieraičiui – Pietų Lietuvos partizanų vadui, 1946 m. žuvusiam netoli Liškiavos. Žygimantų g. 1 / 8 Mokslų akademijos patalpose 1945–1946 m. dirbo rezistentas, Lietuvos tautinės tarybos ir ginkluotųjų pajėgų vadas Jonas Noreika, kitaip – generolas Vėtra.

Šiandien Vilniuje, be buvusio KGB (Valstybės saugumo komiteto) rūmų pastato ir Tuskulėnų memorialinio muziejaus, pokario partizanų veiklą mininčių vietų nedaug. Tačiau tos kelios lentelės, skirtos partizanams ir jų veiklai atminti, primena labai svarbius Lietuvos kovos už laisvę epizodus. Tą patį patvirtina ir, ko gero, geriausia pokario partizaninio judėjimo specialistė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Edita Jankauskienė.

„Partizaninis judėjimas Vilniuje ir Vilniaus krašte pokariu negalėjo išsilaikyti. Tai lėmė daug veiksnių. Pirmiausia tai, kad Vilniuje, kaip sostinėje, įsikūrė visų represinių tarnybų centrai, tad kontrolės būta itin griežtos. Be to, ir Vilniaus tautinė sudėtis lėmė partizanų palaikymo trūkumą“, – dėstė pašnekovė.

Įsidarbino Mokslų akademijoje

Nors atmosfera plėsti kovą dėl Lietuvos laisvės buvo nepalanki, partizanai rankų nenuleido. Jau 1945 m. Vilniuje apsigyveno vienas garsiausiu pasipriešinimo dalyvių – generolas J.Noreika-Vėtra.

Tarpukariu karininkas dirbo Lietuvos kariuomenės teisme. Karo metais už antinacinę veiklą kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o lagerį užėmus Raudonajai armijai buvo į ją mobilizuotas.

1945 m. lapkritį J.Noreika-Vėtra grįžo į Vilnių. Įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu, ėmėsi megzti ryšius su pogrindžio veikėjais. Pagrindinis jo veiklos tikslas buvo suvienyti atskiras pogrindžio organizacijas.

„1946 m. drauge su bendražygiais jis įkūrė Lietuvos tautinę tarybą, kuri ruošėsi sukilimui prieš Sovietų Sąjungą“, – kalbėjo dienraščio pašnekovė.

Tačiau kariškio veikla Vilniuje truko neilgai. Tais pačiais 1946-aisais generolas Vėtra buvo suimtas, o 1947 m. nubaustas mirties bausme.

Sostinėje gyveno trumpai

Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, kurį laiką gyveno pasipriešinimo dalyvis Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Lietuvos sostinėje vokiečių okupacijos metais kariškis dirbo inžinieriumi, drauge buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę karinę „Kęstučio“ organizaciją.

Pokariu ėmęs vadovauti partizanams J.Vitkus-Kazimieraitis tapo Pietų Lietuvos partizanų vadu, kovojo su okupacine kariuomene Dzūkijoje. 1946 m. jis buvo susektas ir nužudytas per susirėmimą su sovietine armija. Iki šiol nežinoma, kur partizanas palaidotas.

Išrinko prezidentu

Nežinomas ir kitos ryškios asmenybės generolo Jono Žemaičio kapas. Jo rezistencinė kova prasidėjo 1946 m., o 1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime J.Žemaitis išrinktas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1953 m. gegužės 30 d. bunkeryje besislapstęs J.Žemaitis suimtas gyvas. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1999 m. Vilniuje priešais Krašto apsaugos ministeriją J.Žemaičiui buvo pastatytas paminklas, o 2009 m. Seimo sprendimu jis buvo pripažintas 4-uoju Lietuvos prezidentu.

Kalėjo ir Lukiškėse

„Sistema atrodė daugmaž taip: iš pradžių tie žmonės buvo suimami ir atsidurdavo pastate, šiandien žinomame kaip buvęs KGB kalėjimas. Ten juos tardydavo ir nuteisdavo. Jau nuteistus juos perkeldavo į Lukiškių kalėjimą, ten jie laukdavo savo nuosprendžio. Tie, kurie būdavo nubausti mirties bausme, vėl grįždavo į KGB kalėjimą, ten ir būdavo įvykdytas nuosprendis“, – dėstė E.Jankauskienė.

Sušaudytųjų kūnai dažniausiai būdavo naktį išvežami užkasti į Tuskulėnų parko teritoriją. Tas pats likimas ištiko ir generolą Vėtrą bei daugelį kitų pasipriešinimo dalyvių.

„Šiose patalpose (KGB rūmų – red. past.) buvo sušaudyta apie 700 žmonių. Daugmaž 200 jų ant pastato sienų yra lentelės“, – papasakojo E.Jankauskienė.

Stoties reikšmė

Dar dvi vietos, ko gero, žinomos visiems, tačiau retas vilnietis susimąsto, ką jos turi bendra su partizanais. Pirmiausia, tai Vilniaus geležinkelio stotis – vieta, iš kur į tremtį Sibire ar Kazachstane iškeliavo dešimtys tūkstančių tautiečių.

Iki 1951 m. Mindaugo g. 5 buvo įrengtas ir veikė KGB kalėjimo atitikmuo – TSRS NKGB Lietuvos geležinkelio transporto skyriaus vidaus kalėjimas. Ten, remiantis liudininkų parodymais, taip pat buvo kalinami ir kankinami žmonės.

Paskutinę nuteistųjų kelionę mena ir Tauro gatvės grindinys. Būtent šiuo keliu iš KGB rūmų į geležinkelio stotį pėsčiomis buvo varomi tūkstančiai pasmerktųjų. Kai kurie jų Lietuvą paliko visiems laikams.