Lietuviai, priešingai, nei sako paplitęs stereotipas, nėra savanaudžiai ar egoistai. Į konferenciją apie savanorystę visos vietos buvo užsakytos dar prieš savaitę.

Kas yra savanoris?

Kas antras šalies gyventojas šiemet skyrė laiko ar idėjų savanoriškai veiklai, dar 39 proc. tai darytų, jei žinotų, kaip. Tokius stulbinamus rezultatus atskleidė bendrovės "TNS Gallup" tyrimas.

"Žinoma, viskas labai priklauso nuo to, kaip žmogus savanorystę supranta. Vieni galvoja, kad norėdamas būti savanoriu, būtinai turi priklausyti kažkokiai organizacijai. Tačiau gal net kaimyno šuns pavedžiojimas taip pat gali būti įvardijamas kaip savanoriška veikla: juk padedi žmogui ir neprašai už tai jokio atlygio", – vakar Seime vykusioje konferencijoje "Savanorystė Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos" kalbėjo viešosios įstaigos Savanorių centras direktorė Nijolė Giedraitienė.

Moteriai, juokaujančiai, kad vadovauja savanorių profesinei sąjungai, dažnai tenka susidurti su klaidingu savanorio sąvokos supratimu. "Kai registruojantis pas gydytoją manęs paklausė, kur dirbu, ir atsakiau, kad savanorių centre, moterys pradėjo kalbėti, kad man labai gerai, nes dirbu apsupta gražių vyrų. Pirmoji žodžio savanoris asociacija vis dėlto buvo karys", – apgailestavo N.Giedraitienė.

Trūksta supratimo

Nors tyrimas įrodė, kad daugumai lietuvių savanorystė neatrodo laiko švaistymas, savanoriams kartais tenka gaišti laiką bandant tuo įtikinti valdininkus. "Kas keisčiausia, kad toliau nuo Vilniaus, mažesniuose miesteliuose valdininkai geriau priima savanorius ir suteikia jiems visokeriopą pagalbą. Mes esame sostinėje ir aš pusantrų metų vaikštau aplink savivaldybę, nes neturiu, su kuo kalbėti. Vienas savivaldybės politikas man yra pasakęs, kad jei reikės, aš atsistosiu ant statinės ir šauksiu, kad savanorystė yra Šveiko nuotykiai. Kita tarnautoja tiesiai pasakė, kad tik kvailys gali būti savanoriu. Galbūt tai šiurštūs pavyzdžiai, bet jų yra dar daugiau", – pasakojo N.Giedraitienė.

Nelabai susikalbama ir kalbant apie teisinę savanorystės bazę. "Savanoriui ir jį priimančiai organizacijai svarbiausia, kad kartu galėtų produktyviai, kūrybiškai dirbti ir dėl to nekiltų jokių bėdų. Valstybė neturėtų sudaryti tokių sąlygų, kad žmonės abejotų dėl savanoriškos veiklos legalumo ar kad sutartį sudaryti būtų sudėtinga ir tai apsunkintų savanorį priimančią organizaciją taip, kad net atgrasytų nuo tokios veiklos", – kalbėjo Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausiasis ekspertas Giedrius Kadziauskas.

Kol kas daugelyje įmonių, organizacijų vis dar baiminamasi, kad priimant savanorį – žmogų, dirbantį be atlygio – kažkaip nusižengiama įstatymams. Iš tikrųjų savanoriška veikla visiškai legali. "Tik svarbu apgalvoti, kokia savanoriška veikla bus atliekama ir kokios tam reikia sutarties. Jei, pavyzdžiui, priimti telefono skambučius – užteks žodinio susitarimo. Tačiau jei veikla rizikinga, reikalaujanti atsakomybės, būtų geriau sudaryti sutartį raštu ir apibrėžti, kam kokia atsakomybė atitenka, kas ką įsipareigoja atlikti", – aiškino G.Kadziauskas.

Naudinga visiems

"Kas man yra savanorystė? Kai žmogus, kuriam reikia pagalbos, ją gauna, o pagalbą suteikęs žmogus gauna malonumą teikiančią patirtį, – šypsojosi į konferenciją atvykęs Savanorystės plėtros programos Škotijoje atstovas Karlas Monsenas Elvikas. – Mano nuomone, geriausias savanorystės dalykas – kad žmogus turi labai daug galimybių veikti, gali visapusiškai išreikšti save. Tam nebūtina važiuoti į trečiojo pasaulio šalis – daug malonumo galima patirti ir padedant gyvenantiems kaimynystėje."

Konferencijoje dalyvavusio TEO generalinio direktoriaus Arūno Šikštos nuomone, savanorystei nereikia nei daug laiko, nei pinigų. "Savanoris turi jaustis esąs visuomenės narys ir tikėti, kad ne kiti, bet jis pats gali būti pokyčių iniciatorius ir įgyvendintojas bet kuriuo mūsų gyvenimo etapu. Turime skatinti visuomenę apie tai galvoti ir valstybė turi sudaryti geresnį teisinį pagrindą nevyriausybinėms organizacijoms plėtoti savanorystę šalyje. Verslas taip pat daug aktyviau prisidėtų prie šio judėjimo", – kalbėjo A.Šikšta.