Dar keli metai ir sostinės centre esančioje Lukiškių aikštėje matysime ne vien tik rausvu smėliu pabarstytus pėsčiųjų takus. Čia išdygs Lietuvos laisvės kovas ir jų aukas menantis paminklas. Beveik du dešimtmečius diskusijas kėlusios Lukiškių aikštės atnaujinimo projektas pamažu eina įgyvendinimo link. Liepos 15 d. Kultūros ministerija paskelbė konkurso rezultatus. Pirmoji vieta skirta projektui „Tautos dvasia“, kurio autoriai – Vidmantas Gylikis, Vytenis Hansell ir Ramunė Švedaitė.

Portalas diena.lt kalbino projekto idėjos autorių skulptorių Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentą Vidmantą Gylikį.

- Lietuvos laisvės kovotojų atminimo meninės idėjos „Tautos dvasia“ aiškinamajame rašte yra žodžiai „...ar kai žmogus laimingas, ar kai jam labai blogai, ar kai jo siela džiūgauja, ar kai rauda – visada siela gieda kaip paukštis...“ Kaip interpretuoti šią mintį? Iš kur kilo idėja paminklui?

- Idėja statyti paminklą kilo labai seniai, vos išardžius Lenino statulą Lukiškių aikštės viduryje. Kilo mintis – o kas dabar bus? Kultūros ministerijos paskelbtame konkurse buvo aiškiai suformuluotos sąlygos – kūrinyje turi atsispindėti tautos istorija, be kurios mes gyventi negalime. Visą laiką turėjau galvoje lietuvių tautos istorinę atmintį, tą paminklą, kuris jau dabar yra po mumis ir be kurio mūsų dabar tikrai nebūtų. Skulptūroje vaizduojamas sielos paukštis kyla iš apačios, iš simbolinio pilkapio tam, kad žmogus pakeltų akis į dangų ir pagalvotų „visgi viskas ne veltui“. Puikiai atsimenu vieną šviesią akimirką Kovo 11-ąją, kai visi žmonės tiesiog atsiduso. Jie raudojo, verkė iš džiaugsmo dėl iškovotos laisvės. Jausmas buvo toks, lyg krūtinėje kažkas trūko ir iš jos išsiveržė kažkas sunkiai paaiškinamo. Vienintelė galvoje kirbėjusi mintis – „aš laisvas!“. Prisimindamas tą galingą proveržį į dangų, tokią skulptūrą ir suprojektavau – kuri primintų, kad visos aukos tikrai nėra beprasmės.

- Kaip sekėsi bendradarbiauti su projekto bendraautoriais?

- Ramunė ir Vytenis yra architektai. Jie atliko techninį darbą - skulptūros vizualizaciją. Projektuojant skulptūrą buvo smulkių niuansų ir korektūros darbų, tačiau visą laiką mes puikiai sutarėm. Jie yra jauni, laisvi ir nesustabarėję žmonės. Mano idėjai jie pritarė ir puikiai ją įgyvendino.

- Ar daug alternatyvų, kaip „Tautos dvasia“ turėtų atrodyti, turėjote galvoje?

- Apie konkrečius variantus dažniausiai atvirai nekalbama. Konkurso sąlygose buvo tokia nuostata, kad galima pateikti tik vieną projekto variantą, nors galvoje jų paprastai sukasi šimtai. Kyla visokių minčių – skulptūrą pasukti, padidinti, sumažinti ar net iš esmės pakeisti išvaizdą. Taip nutiko dirbant prie ankstesnių projektų – galvoje sukasi galybė variantų, todėl išsirinkti galutinį buvo tikras galvos skausmas. Visgi, iš patirties galiu pasakyti, kad paprastai geriausia idėja būna pati pirmoji. „Tautos dvasios“ atveju ėjau tiesiai, nes jau žinojau, kad į šonus geriausia nesimėtyti.

- Kai kurie konkurso dalyviai reiškė pretenzijas dėl to, kad jų darbus vertinanti komisija iš visų dalyvių reikalavo dokumentų, patvirtinančių, kad šie anksčiau nebendradarbiavo su KGB. Ką pats apie tai galvojate? Ar jūsų nesupykdė toks komisijos reikalavimas?

- Visiškai ne. Aš su KGB nebendradarbiavau. Tiesą sakant, buvo atvirkščiai - aš buvau tas, kurį gaudė ir nejaučiu jokios baimės. Iš tiesų man yra sunku suprasti tuos, kurie dėl šios sąlygos yra nepatenkinti. Juk paminklas yra žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, jo dvasinė ir emocinė reikšmė -ypatingos, todėl dokumentų pateikimas yra tarsi mažas apsivalymas. Visi puikiai žinome šią organizaciją, kiek žalos mūsų šaliai ji yra pridariusi. Jeigu su ja nesi bendradarbiavęs, tai nėra ko bijoti. Tiesa, kai kurie pasipiktinusieji sakė, kad pati komisija pirmiausia turėtų tokius įrodymus pateikti. Gal tai ir tiesa. Bet tokiu atveju, tą patį turėtų daryti ir aukštesnes pozicijas užimantys asmenys. Menininkus visada „tarkuoja“. Gal todėl, kad prie kitų sunkiau prieiti?

- Paskelbus konkurso rezultatus, socialiniame tinklapyje „Facebook“ paplito juokelis, kad paminklą reikėtų pavadinti „Tautos erekcija“. Ką galvojate apie tokius žmonių pasisakymus?

- Tokių pareiškimų tikrai nemačiau. Labai keista. Čia yra kiekvieno žmogaus išsilavinimo ir asmeninės kultūros reikalas, internetinėje erdvėje dar ne tokių dalykų galima pamatyti. Kita vertus, kas čia blogo? Jeigu erekcija, tai gal net ir visai gerai? (juokiasi)

- Ar sudėtinga abstrakčiai idėjai sukurti fizinį pavidalą?

- Be jokios abejonės taip. Skulptorystės mene viskas yra apribota medžiaga, iš kurios kūrinys bus padarytas. Su idėjos įkūnijimu galima smarkiai prašauti pro šalį ir neišreikšti savo minties taip, kaip norėtum, nes kartais tą apriboja žaliavos arba kai kurie technologiniai procesai. Manau, kad su „Tautos dvasia“ viskas bus gerai – kai žinai, kad skulptūros formą esi „nuglostęs“ iki galo, nekyla ir abejonių.

- Esate lankęsis užsienyje, matėte ten esančius paminklus ir skulptūras. Kaip vertinate lietuvių kuriamą meną, lyginant su kitomis valstybėmis? Ar mes turime kažkokių išskirtinių bruožų?

- Gerai pamenu kai dar nuo kokių devyniasdešimtųjų metų ar net anksčiau buvo girdimi kai kurių mūsiškių pasisakymai neva „mes esam tokie, mes anokie, mes nieko nesugebam, nors ir gyvenam Europos viduryje, va, nuvažiuokit į Romą – ten tai menas!“. Taip, žinoma, ten yra įspūdingų kūrinių, tačiau mes patys irgi turim kažką tokio, ko neturi kiti. Manau, kad pas mus nėra viskas taip prasta, kaip kai kurie žmonės nupaišo. Lietuviai ne tik skulptorystėje, bet ir kitose srityse visada buvo linkę sumenkinti savo kaimyną. Reikia būti labiau pakantesniems ir supratingesniems vieni kitų atžvilgiu. Tegul kiekvienas darbus vysto sau priimtina ir patinkančia linkme.