Nedaugelis Lietuvoje žino apie Marytę Bižytę, kuriai prieš pusę amžiaus tolimosios Kazachijos Rudnio mieste buvo pastatytas paminklas. Kuo nusipelnė tokios pagarbos mūsų tautietė, koks jos dukters, anuomet likusios našlaite Lietuvoje, likimas?

Mamą pakirto kulka

Kaip atsitiko, kad 1936 m. Dzūkijoje gimusi Marytė 1959-aisiais atsidūrė toli nuo gimtinės – vos pradėtame statyti Kazachijos Rudnio mieste?

Į šį ir kitus klausimus padėjo atsakyti žinomas gidas kaunietis Chaimas Bargmanas ir mokytojas iš Veisiejų Albinas Jarmala.

Marytė augo vargingoje penkių asmenų Bižių šeimoje, įsikūrusioje ant dviejų hektarų smėlėtos Radvilonių kaimo, prisišliejusio prie Veisiejų, žemės. Dar didesnių nepriteklių šeimai atnešė karas ir ypač – pokario metai.

Tai, kas nutiko 1946 m. pirmąją Velykų dieną, apvertė aukštyn kojomis vienuolikametės Marytės ir kitų šeimos narių gyvenimą. Tą dieną jos tėvus, grįžtančius iš kaimynų, pasitiko girtų stribų kulkos – viena iš jų pataikė į Bižienės kaklą. Marytės mama tespėjo ištarti: „Manęs jau nėra.“

Važiuoti įkalbėjo draugė

Po mamos žūties Marytei teko palikti mokyklą Veisiejuose – reikėjo rūpintis duonos kąsniu ne tik sau, bet ir jaunesniems broliams Alfonsui ir Zigmantui, nes tėvas, kuriam teko amputuoti koją, menkai tegalėjo prisidėti prie šeimos biudžeto.

Marytė iš pradžių plušėjo Veisiejų valgykloje, vėliau – statybose, kartu lankydama vakarinę mokyklą.

1958 m. pradžioje Bižių namuose pradėjo krykštauti Marytės dukrelė Vidutė, kurią mergina augino viena. Santykiai su mylimuoju Juozu nutrūko.

Kartą iš tolimosios Kazachijos paskambino draugė. Ji kvietė Marytę atvykti į augantį miestą Rudnį.

Draugė tikino, kad šiame mieste galima gerai uždirbti. Ir Marytė apsisprendė – susitarusi su kaimyne, kad ši laikinai prižiūrėtų Vidutę, 1959 m. gegužę išvažiavo į tolimąjį Rudnį užsidirbti pinigų.

Antrus metukus pradėjusi Vidutė liko laukti mamos gimtinėje.

Žuvo gelbėdama vaikus

Toli nuo gimtinės Marytė dirbo sunkiai – dažniausiai krovė plytas iš geležinkelio platformų.

1959-ųjų rugpjūčio 10-oji, atrodė, bus diena kaip visos. Jokie ženklai neperspėjo apie artėjančią tragediją.

Tą dieną po darbo Marytė išsitraukė iš krepšio ritinėlį audinio ir, pasidžiaugusi su draugėmis būsima Vidutės suknyte, pasakė, kad jau paruošė siuntinėlį į namus.

Pasukusi nuo geležinkelio stoties bendrabučio link, pastebėjo gatvės pakraščiu einančias dvi 3–4 metukų mergaites. Jos apie kažką čiauškėjo ir nematė, kad iš už posūkio išniręs sunkvežimis nėrė tiesiai jų link.

Marytė akimirksniu puolė prie mergaičių, nustumdama jas ant šaligatvio. Deja, mergaičių gelbėtoja pati atsidūrė po jai mirtį atnešusiais sunkvežimio ratais...

Suskato įamžinti

Ši tragiška žinia žaibo greitumu pasklido po Rudnį – atrodė, visas miestas lydėjo didvyrę iš tolimosios Lietuvos į paskutinę jos kelionę.

Vietiniai srities ir miesto laikraščiai gavo šimtus laiškų, kuriuose žmonės siūlė įamžinti Marytės atminimą. Rudnio mieste atsirado Marytės Bižytės vardu pavadinta mokykla, o netoli jos žūties vietos, miesto skvere, 1968 m. iškilo paminklas.

Nemažai informacijos apie kraštietę M.Bižytę sukaupė Veisiejų vidurinės mokyklos mokytojo Boleslovo Vyšniausko vadovaujami moksleiviai, susirašinėdami su Rudnio moksleiviais.

Prieš kelerius metus mokyklos kudirkaičiai susisiekė su Lietuvos ambasada Kazachijoje ir papildė žinias apie M.Bižytę. Puikius kraštotyros darbus apie giminaitę atliko Vaida ir Vaiva Bižytės, mokytojas Juozas Černeckas.

Įdukrino Ližauskai

Viena iš M.Bižytės išgelbėtų mergaičių, Tatjana Pitanova, gyvena Rusijos Čeliabinsko mieste, o Tatjanos Čerenevos, deja, jau nebėra gyvos – mergina žuvo iškritusi pro langą.

Iki šiol buvo žinoma, kad visiška našlaite tapusi M.Bižytės dukrelė Vida buvo išvežta į tuomečius Kauno kūdikių namus Vilijampolėje, iš kur ją 1962 m. pasiėmė auginti kauniečiai Antanas ir Genovaitė Ližauskai.

Šis įvykis buvo nufilmuotas ir pateko į anuomet populiarų kino žurnalą „Tarybų Lietuva“, tačiau po abiejų Ližauskų mirties Vidos pėdsakai dingo.

Išdidi mažylė

Vidutės pėdsakų aptikau kino žurnale „Tarybų Lietuva“ ir Garliavos seniūnijoje – jos raštinės vedėja Genovaitė Kaminskienė senoje laidojimų registracijos knygoje surado atsakingos už Ližauskų kapavietę Vidos pavardę ir telefono numerį.

Ližauskų ir Vidos kaimynai tvirtino, kad šioje šeimoje buvo abipusė meilė ir supratimas.

G.Ližauskienė pasirinko Vidutę iš kitų našlaičių neatsitiktinai – patiko išdidi mažylė, nesiveržusi prie atėjusiųjų pasiimti vaikų į namus. G.Ližauskienės pasirinkimui pritarė ir jos vyras Antanas.

Nieko nenorėjo žinoti

Vidutė buvo uždaro būdo, bet ji labai mylėjo G.Ližauskienę, ją vadino mamute. Kai ši beveik prieš dešimtmetį numirė, Vida labai išgyveno.

Ližauskai ne tik išaugino Vidutę, bet ir sulaukė jos vedybų bei trijų vaikų. Deja, vienas iš vaikelių mirė. Prieš ketverius metus mirė ir Vidos vyras.

Dabar su Vida erdviame name Kauno pakraštyje gyvena jos suaugęs vedęs sūnus ir dukra.

Paauglystėje Vida iš pačios G.Ližauskienės išgirdo užuominų apie savo tikrąją mamą. Iš pradžių ji nieko nenorėjo apie tai girdėti, tačiau ilgainiui mergaitė pakeitė nuomonę.

Trokšta ramybės

Savo vestuvių išvakarėse Vidutė su būsimu vyru nuvažiavo į Rudnį, aplankė mamos kapą, žūties vietą, susitiko su M.Bižytės mokyklos mokiniais, susipažino su jos išgelbėtomis mergaitėmis, kurios vėliau net buvo atvažiavusios į Lietuvą.

Nors Vida prieš ketverius metus tapo našle, simpatiška santūri moteris vis vien teigė, kad jos gyvenimas gerai susiklostė – juk užaugo ją labai mylėjusių Ližauskų šeimoje, turi darbą, gali džiaugtis savo sūnumi Dariumi ir dukra Diana.

Vida vengia žiniasklaidos dėmesio, nes nenori nepelnytai šildytis didvyriško motinos poelgio spinduliuose – ji nori ramiai eiti savo gyvenimo keliu su jai artimais žmonėmis, nes to jai pačiai labai trūko ankstyvoje vaikystėje.