– Ar šių mitingų bus daugiau, ar jie taps nuolatiniais? Iki kada rinksitės?

– Nuo pat pradžių mano mintis buvo, jog mes rinksimės tol, kol Ukraina ir laisvas pasaulis laimės prieš šitą putinišką fašizmą. Grįžtant į 1990 m., kai mes pradėjome Švedijoje remti Baltijos valstybių išsivadavimą, mes rinkomės 79 kartus, bet šį kartą tikiuosi, kad neteks tiek daug kartų rinktis.

– Kokį poveikį daro tokie susirinkimai? Juk karo Ukrainoje tai jie nestabdo.

– Kalba vyksta ne apie tai. Kalba vyksta apie dvasinę, moralinę paramą. Pamenat, kaip mums reikėjo tos paramos 1988, 1990, 1991 m. sausio 13 d. Kiekvieną kartą, kai mes girdėdavome: „Mes remiame Lietuvą! Mes remiame Baltijos valstybes!“, mums buvo gera, mums buvo stipriau. Svarbiausia žinia buvo, kad mes nesame vieni. Todėl nesvarbu, kiek žmonių ateina į šiuos pirmadienio mitingus, bet kiekvienas gali ateiti, atnešti kruopelę savo vilties, savo noro pasakyti, kad mes su jais. Palaikymas kariams yra labai svarbu psichologiškai, tas žinojimas, kad aplinkui žmonės rūpinasi. Tad ne tik tankai, ne tik patrankos. Žodžiai yra stipresni už kulką.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jau prasidėjo trečiasis karo mėnesis. Ar žmonės vis dar entuziastingi? Ar vis dar noriai eina į mitingus ir remia Ukrainą?

– Pirmame mitinge dalyvavo 700 žmonių, antrame – 300, dabar kol kas nelabai daug renkasi. Bet esmė yra parodyti, jog yra žmonių, kuriems rūpi. Ir visuomet prie to, kuriam rūpi, renkasi daugiau kitų. Žmonės eina iš darbo, gali bent pastovėti, pajusti, kad jie kažką padarė, bent žodžiu, bent pabuvimu.