Tam, kad ir kiti „SOS vaikų kaime“ augantys vaikai galėtų jaustis laimingi, būtina žmonių parama.

L. Ramanauskienė šiandien gyvena Vilniuje, yra laimingai ištekėjusi, dirba banke. Atrodytų, standartinis sėkmingo, sklandaus gyvenimo pavyzdys. Tačiau vos kelios detalės istoriją apverčia aukštyn kojomis – Laura niekad nepažino savo tėvų ir niekad nebuvo jiems reikalinga.

„Tiesą sakant, tikslios aplinkybės, kaip atsidūriau „SOS vaikų kaime“, niekam lig šiol nėra žinomos. Aišku tik tiek, kad vos mane pagimdžiusi tikroji motina keliavo traukiniu, o aš, matyt, labai sirgau, verkiau. Iš to traukinio patekome į Santariškių klinikas.

Drauge su manimi motina ligoninėje praleido keturias dienas, o po to pabėgo. Viena ligoninėje praleidau septynis mėnesius. Buvau visai sveika, todėl priežasties ten manęs laikyti nebebuvo. Tada ir atidavė į „SOS vaikų kaimą“, – savo istoriją pradeda L. Ramanauskienė.

Augino „daugiavaikė mama“ Teresė

Atsidūrusi „SOS vaikų kaime“ Laura buvo patikėta SOS mamos Teresės globai: „Vaikai SOS kaime auga ne auklėtojų prižiūrimose grupėse, bet nedidelėse šeimose, kuriomis rūpinasi SOS mamos – socialinės darbuotojos. Mano šeimoje vienu metu vidutiniškai augo apie septynis vaikus. Teresė tikrai buvo mano mama – kitaip liežuvis nesivertė vadinti. O drauge augę vaikai – broliai ir sesės.“

L. Ramanauskienė prisimena, kad būdama maža labiausiai mėgo važinėtis dviračiu, o „SOS vaikų kaimo“ teritorijoje buvo daug sūpynių, čiuožyklų, daug erdvės žaidimams. Tačiau labiausiai Laura dėkinga už rūpestį, kurį patyrė augdama SOS šeimoje.

„Manimi buvo pasirūpinta visapusiškai: emociškai, materialiai, buvo suteikta galimybė lavintis. Sąlygos augti buvo tokios geros, kokios tik įmanomos neturint tėvų.“, - įsitikinusi jauna moteris.

Skaudino smulkmenos

Laura prisimena – tai, kad auga kitaip, ji suprato tik vėliau, pradėjusi lyginti savo su kitais vaikais.

„Anksčiau ar vėliau imi suprasti, kad negyveni taip, kaip kiti, kad „mama“ nėra mama, kad tėčio išvis niekad nei buvo, nei bus. Pasidaro skaudu. O kartais įskaudindavo net smulkmenos“, – prisimena L.Ramanauskienė.

Kai mokykloje kuris nors vaikas pasiligodavo, jo mama ar tėtis parašydavo raštelį – „mano dukra neatėjo į mokyklą, nes sirgo“.

„Mano rašteliai būdavo kitokie – „susirgo Laura, mano globotinė“. Ne dukra. Ir pasirašydavo Teresė kaip socialinė globėja, o ne mama. Priimdavau tai jautriai.“, - sako moteris.

Tik jau būdama vyresnė Laura išmoko ramiau į tai reaguoti, suprato – tikroji mama yra ne ta, kuri pagimdė ir paliko, bet ta, kuri užaugino.

„Mama Teresė man davė labai daug. Ji su mumis gyveno nuolat, į savo namus grįždavo tik kartą per savaitę. Dabar suprantu, kad geresnių sąlygų nei turėjau, nebūčiau galėjusi gauti. Už tai esu labai dėkinga“, – sako L. Ramanauskienė.

Šeima visam gyvenimui

„SOS vaikų kaime“ Laura augo iki pilnametystės. Nors yra galimybė ten pagyventi ilgiau, ja mergina pasinaudojo – baigusi gimnaziją Vilniuje mergina įstojo į universitetą.

„Išvykau į Klaipėdą, ten pradėjau mokslus LCC tarptautiniame universitete. Pasirinktas psichologijos studijas mokiausi anglų kalba. Įgijau bakalauro laipsnį. Radau darbą banke – dabar dirbu su finansiniais nusikaltimais, tapatybės vagystėmis. Mano darbas vyksta anglų kalba. Tokio ir ieškojau – norėjau neprarasti įgūdžių“, – pasakoja moteris.

Net ir ėmusi gyventi savarankiškai, L. Ramanauskienė nenutolo nuo savo SOS šeimos: „Savarankiškai gyvenu jau šešerius metus, tačiau iki šiol palaikau ryšį ir su SOS mama Terese, ir su savo įgytais broliais bei sesėmis.

„Mama“ Teresę vadinu ir dabar, mes bendraujame labai artimai – aplankome viena kitą, padedame, kiek galime. Esu gana kieto charakterio. Niekada nebūčiau vadinusi Teresės „mama“, jei nebūčiau tokio santykio jautusi.“

Parama – būtina

Šiandien L. Ramanauskienė užtikrintai sako – užaugau laimingai. Vis dėlto primena: kad ir kiti vaikai gautų pilnavertę vaikystę „SOS vaikų kaime“, reikalinga parama.

„Kiekvienas vaikas turi turėti teisę į laimingą gyvenimą, net jei iš jis neteko galimybės augti tikroje šeimoje. „SOS Vaikų kaimui“ būtina parama. Lėšos būtinos, kad vaikams būtų galima suteikti daugiau emocinės, psichologinės pagalbos. Turint išteklių galima pasamdyti daugiau darbuotojų, tada mūsų SOS mamos taip pervargtų“, – įsitikinusi L. Ramanauskienė.

„SOS vaikų kaimo“ pagalbos šauksmą išgirdo tarptautinė telekomunikacijų bendrovė „Tele2“ – rugpjūčio 21-23 dienomis bendrovės vadovai susirungs labdaringose dviračių varžybose, kurių metu surinktos lėšos bus skirtos labdaros organizacijai „SOS Vaikų kaimai“ Lietuvoje ir Latvijoje.

Balsus pavers pinigais

Labdaringų varžybų metu 10 „Tele2“ vadovų iš skirtingų šalių ketina dviračiais įveikti atstumą nuo Rygos iki Vilniaus – numinti 332 km. Tiek iki žygio, tiek jo metu žiūrovai gali balsuoti už dalyvius. Už

kiekvieną atiduotą balsą, nepaisant to, kas laimės, „Tele2“ paaukos po 5 Švedijos kronas (SEK) – dabartiniu kursu tai maždaug 0,5 Eur.

Sekti varžybų eigą, balsuoti už savo favoritus ir tokiu būdu visiškai nemokamai prisidėti prie paramos „SOS Vaikų kaimams“ galima internete, adresu http://www.tele2.com/biketour/.