Sostinės nakvynės namų "Sala" vedėja Jurgita Radzevičiūtė nuogąstauja, kad atslinkus sunkmečiui benamių skaičius sostinėje išaugs. Krizė pastūmėja žmones į depresiją, o netrukus – ir į svaigalus. Kitas žingsnis – benamystė.
Alkoholis ir smilkalai
Kitapus sunkių durų krebžteli raktas. Pro tingiai prasivėrusį plyšį išlenda balta šypsena. "Jūs pas Jurgitą?" – pasiteirauja vidutinio amžiaus moteris ir trumpai pasidairiusi lauke vėl užšauna duris.
Įgudusia ranka raktą ji paslepia ant staktos ir mosteli, kad sektume pavymui.
Iš prieblandoje skendinčio mažo koridoriuko išnyrame į vestibiulį, kur sėdi budėtoja. Jai virš galvos – bent dešimt monitorių. Ekranuose – nė gyvos dvasios, tik tušti gultai. Vilniaus miesto nakvynės namų filiale "Sala" benamiai renkasi vakarop.
Kai keliaujame pas filialo vedėją J.Radzevičiūtę, apie įstaigos paskirtį galima spręsti nebent iš kvapo. Nosies neriečia, tačiau sienos persmelktos asocialumo. Guviau truktelėjus šnerves justi iš po nakties neišgaravęs alkoholio prieskonis.
Koridorius iki J.Radzvičiūtės kabineto ilgas. Pralenkiame daugybę metalinių durų su mažais langučiais galvos aukštyje, kol pasukę į kairę atsiduriame pas įstaigos šeimininkę. Žengiant per kabineto slenkstį, pirmiausia pasitinka švelnus smilkalų aromatas.
"Žinote, koks pas mus kontingentas – neutralizuojame kvapus", – plačia šypsena svečius sutiko žaliaakė moteris. J.Radzevičiūtei viso labo 26-eri, bet ji jau nakvynės namų viršininkė.
Dukra – tėčio vaikas
Išsilavinusi, graži ir protinga. Ką ji veikia tokioje vietoje?
"Daugelis sako, kad čia niūru ir liūdna. Tačiau tai – mano darbas. – Lyg iš akių perskaičiusi klausimą prabilo direktorė. – Vartojančių alkoholį žmonių buvo ir bus. Kito darbo dirbti negalėčiau: nei žinių, nei praktikos, juo labiau – noro. Kiekvienas renkasi savo kelią."
Į "Salos" vadovo kėdę J.Radzevičiūtė sėdo balandį – pavasaris padovanojo naują laiptelį jaunos moters karjeroje. Sunku patikėti: kad ant jo šoktelėtų, J.Radzevičiūtė namie paliko vos pusės metų dukrytę Faustą.
"Skirtis nebuvo lengva, tačiau žinojau, kad ji – gerose rankose. Pirmą mėnesį prie naujagimės praleidome su vyru. Mačiau, kaip nuostabiai jis rūpinasi mažyle, todėl pasitikėjau. Be to, Fausta – tėčio vaikas. Pamatytumėte mažylės šypseną jį išvydus! Neabejoju, kada nors mergaitė ieškos vyro, panašaus į tėtį", – neabejoja J.Radzevičiūtė.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Pirmomis savaitėmis būta ir begalinio ilgesio, ir nerimo, ir "Ar tu tą bei aną padarei?" skambučių.
"Iš tiesų sprendimas, kad Romualdas eis vaiko priežiūros atostogų, buvo pragmatiškas – turėjau baigti mokslus. Deja, studijos ir magistrinio darbo rašymas su darbu "Saloje" derėjo labiau nei su mažylės auginimu", – prisipažino J.Radzevičiūtė.
Senų vilkų pripažinimas
Pastarasis pusmetis moteriai buvo kaip niekada įtemptas, tačiau likus savaitei iki Kalėdų atėjo užtarnautas atokvėpis. Magistrinį parašė laiku, telieka apsiginti ir gauti Mykolo Romerio universiteto teisės edukologijos magistro laipsnį. Prieš tai Vilniaus pedagoginiame universitete ji baigė socialinės pedagogikos specialybę.
"Juokauju, kad būsiu gera edukologė tarp teisininkų ir ne prastesnė teisininkė tarp edukologų", – šypsojosi jaunoji "Salos" vedėja.
Ar diplomai padeda kasdieniame darbe, kur tenka vadovauti penkiolikos už save vyresnių žmonių kolektyvui?
"Iečių laužymo nebuvo. Tiesa, pradžioje gal ir jautėsi nuostata: "Mes – seni vilkai, savo darbo specialistai, todėl viską išmanome geriausiai." Bet greitai apsiuostėme ir radome bendrą kalbą. Pavaldiniai supranta, kad iš jų tikiuosi ne mažiau, nei iš manęs pačios reikalaujama", – aiškino J.Radzevičiūtė.
Darbuotojas – ne guodėjas
Prieš šešerius metus moteris atliko praktiką Vilkpėdės gatvėje įsikūrusiuose nakvynės namuose. Žmonių, kuriuos matydavo ten, ji dar ir šiandien sutinka "Saloje". Globotiniai J.Radzevičiūtę atpažįsta gatvėje, sveikinasi, kai kurie nori garsiai išreikšti dėkingumą.
"Nesprunku į šalį, bet tam tikro atstumo laikausi. Lįsdamas į asmeniškumus padarytum šiurkščią socialinio darbuotojo klaidą. Socialinis darbuotojas – ne guodėjas. Jis – informuotojas, sprendžiantis problemas čia ir dabar", – kalbėjo "Salos" vadovė.
Ji prisipažino, kad atsiriboti pavyksta ne visada. "Iš pradžių tai buvo ypač sunku. Kartais netgi kildavo pagunda benamiui duoti kelis litus. Tačiau galop supranti, kad pinigais jo bėdų neišspręsi", – pasakojo J.Radzevičiūtė.
Benamių gretos plėsis?
Nakvynės namuose glaudžiasi įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų žmonės. Pasitaiko išsilavinusių, diplomuotų inžinierių, menininkų – velnio lašai gali paskandinti bet ką.
"Tapti priklausomam nuo alkoholio lengviau, nei galime įsivaizduoti. Su rūkymu mūsų šalyje kovojama aktyviai, o alkoholis toleruojamas. O juk dėl jo išyra šeimos, klesti smurtas ir nusikaltimai. Labai gaila į šį liūną įklimpusių moterų. Tačiau žmogus – pas savo likimo kalvis. Nė vienas nesame apsaugotas nuo benamystės", – įsitikinusi J.Radzevičiūtė.
Atėjęs sunkmetis esą tik dar labiau paaštrins ir taip opias visuomenės problemas. Krizė pastūmėja žmones į depresiją, o netrukus – ir į svaigalus. Todėl benamių skaičius Vilniuje gali šoktelėti.
"Priglausime tiek, kiek pajėgsime. Girtuoklius priimame kaip ligonius. Juk neišvarome žmogaus į gatvę vien todėl, kad jis serga", – sakė J.Radzevičiūtė.
Naujausi komentarai