Lietuvos žemės ūkio universiteto miestelyje vakar prasidėjusi tarptautinė specializuota žemės ūkio ir maisto pramonės paroda "AgroBalt 2008" vilioja ir sodininkus mėgėjus, ir solidžius ūkininkus.

Septynioliktą kartą surengta paroda – proga susipažinti su žemės ūkio technikos naujovėmis, įsigyti sodinukų, vaisių, ekologiškų maisto produktų.
"Atvažiavau iš Pakruojo rajono, norėčiau įsigyti traktorių", – žvalgydamasis į parodos eksponatus aiškino 300 ha žemės savininkas Svajūnas. Vyriškis kartu su sūnumi apžiūrinėjo modernų suomišką traktorių, kurio kaina – daugiau kaip 200 tūkst. litų. Tiek pinigų ūkininkas prisipažino kol kas neturįs.

Sodininkas Antanas iš Rokiškio atvežė parduoti paties užaugintų obelaičių, slyvų, kriaušių sodinukų. Bet labiausiai žmonės domėjosi jo aviečių krūmais, aplipusiais stambiomis geltonomis ir raudonomis uogomis. Sodininkas gyrė savo išvestas veisles, pasakojo, kad avietės pradeda derėti liepos pabaigoje ir derliumi džiugina iki pat šalnų. Už aviečių krūmelį rokiškėnas prašė 15–20 litų.

Babtuose gyvenanti specializuoto sodininkystės medelyno savininkė Danutė Manarkienė ne tik siūlė pirkti sodinukų, bet ir davė paskanauti savo išvirtų kompotų. Prityrusi sodininkė atkreipė dėmesį, kad sėklavaisius geriausia sodinti rudenį, o kaulavaisius – pavasarį.

Žolininkė Adelė Karaliūnaitė pasakojo apie  pačios paruoštus gydomųjų arbatų rinkinius, tepalus, antpilus. "Dar pilnos pamiškės šermukšnių, laukinių obuoliukų. Gerkite  kuo daugiau jų arbatų ir nereikės pirkti vitaminų vaistinėse", – aplink susispietusiam smalsuolių būreliui patarė žolininkė.

Gargždietis bitininkas Gintas Grigaitis gyrė savo atsivežtą medų."Turiu pusantro šimto avilių. Jie stovi prie nuosavo miško, medus sveikas, ekologiškas", – aiškino bitininkas ir siūlė ne tik medaus, bet ir bičių pikio, žiedadulkių.

Ukmergės rajono ūkininkės Emilija Zvicevičienė ir Alvyda Talalienė juokavo esančios tikros sūrių karalienės. Mat gamina sūrius pagal pačių sukurtus receptus – su kmynais, aguonomis, razinomis, įvairiais prieskoniais. Paragavusieji ukmergiškų sūrių vakar nuo prekystalio dažniausiai nenueidavo tuščiomis.