Vieniems tai puikiausias būdas praleisti laisvalaikį. Kitiems – geresnė už dviratį transporto priemonė. Kad ir kaip būtų, ilgosiomis riedlentėmis važinėjantis jaunimas jau tampa įprastu vaizdu Vilniaus gatvėse.

Sukūrė banglentininkai

Ilgosios riedlentės (angl. – longboard) atsirado apie 1959 m. Havajuose. Sakoma, kad ilgesnį riedlentės variantą išrado banglentininkai. Jie ilgai laukdami bangų ieškojo alternatyvos sausumoje, daikto, kuriuo važiuodami galėtų jaustis panašiai kaip vandenyje.

„Pirmieji tokie bandymai buvo vadinami “sidewalksurfing„. Pirmos ilgosios riedlentės buvo tiesiog paprastos lentos, o prie jų pritaisytos riedučių ašys su ratukais. Važiuodavo zigzagu, tarsi čiuoždami banglente, mėgindavo ranka paliesti žemę, kaip liečia bangą“, – kaip atsirado ilgosios riedlentės, pasakojo jau porą metų pati važinėjanti Agnė Buchaveckaitė.

Ratukai tais laikais buvo tik metaliniai. Jokio sukibimo su asfaltu, nepatogu, todėl ši naujiena ilgai negyvavo. Praėjus keletui metų ji dingo. Vėliau, apie 1970 m., buvo atrasti poliuretaniniai ratukai. Pašnekovės teigimu, prasidėjo masinė ilgųjų riedlenčių gamyba.

Vis daugiau norinčių

Maždaug prieš trejus ketverius metus ilgosios riedlentės atkeliavo į mūsų šalį. Tiesa, iš pat pradžių jomis važinėjo vos vienas kitas asmuo. Dabar tokių yra nemažai ir kasdien atsiranda naujų. Ar galima teigti, kad Lietuvoje jau yra ilgųjų riedlenčių kultūra – diskutuotinas klausimas ir vieno atsakymo į jį nepavyko rasti. Tačiau, matyt, galima sakyti, kad maža bendruomenė yra. „Ir ji auga. Tik laiko klausimas, kaip greit ji išaugs“, – sakė parduotuvės „Crankskateshop“ atstovas Karolis.

Kalbėdama apie greit populiarėjantį važinėjimąsi ilgąja riedlente Agnė neslėpė įsitikinimo, kad daugelis tų naujųjų pradedančiųjų lentas įsigyja pagauti mados šauksmo.

„Tai atėjo su hipsterių karta ir, manau, daugeliui tai yra toks mados reikalas“, – sakė mergina. Ji pridūrė, kad tie, kurie pradėjo važinėti prieš dvejus metus, važinėja iki šiol. Feisbuke jie turi savo puslapį, kuriame planuojami susitikimai, pasivažinėjimai. „Tik dabar visi labai išsibarstę. Nežinau, galbūt užsiėmę ir važinėja kiekvienas sau. Nebesusitinkame grupėmis kaip anksčiau. Ir pati galiu pasakyti, kad laiko tikrai trūksta. Su lenta turiu laiko nuvažiuoti į darbą ir parvažiuoti, nes labai daug veiklos“, – pasakojo ilgąją riedlentę kaip transporto priemonę naudojanti A.Buchaveckaitė.

Renkasi naktimis

Pasak pašnekovės, sunku atrasti vietų, kur galėtum važinėti. Mergina su draugais kartais vyksta į Ignaliną. Ten yra trasos, kuriomis vasarą treniruojasi slidininkai.

„Rodos, trasa yra 11 km ilgio, labai smagi: kalnai, nuokalnės ir pan.“, – apibūdino Agnė. Nuvažiuoja jie ir į Druskininkus. Ten aplink ežerus iškloti nauji takeliai. Ji atskleidė nusižiūrėjusi gerą kelią Dubingių link, kurį vieną dieną ketina išbandyti.

Vilniuje vieta, kur ramiausia važinėti, nes nėra eismo, nedaug žmonių, pašnekovų teigimu, yra Vingio parkas. Idealiausia vieta pradedantiesiems, Karolio manymu, yra Katedros aikštė. O norintys patirti tikrą laisvės pojūtį, adrenaliną ir nebijantys greičio renkasi naktimis, kai ištuštėja gatvės. Pasirenka maršrutą ir juo važiuoja. Agnė prisipažino prie jų neprisijungianti, nes turi greičio baimę. O Karolis papasakojo, kokiu maršrutu leidžiasi, kai miestas užmiega.

„Renkamės Katedros aikštėje, važiuojame link Onos bažnyčios, pakylame prie barbakano į viršų, prie “Tamsta muzikos„, tada leidžiamės Rotušės link. Važiuojame per visą Vokiečių gatvę, Vilniaus ir žemyn Gedimino prospektu iki Katedros aikštės“, – sakė vaikinas.

Karolis ilgąja riedlente važinėti pradėjo praėjusiais metais, bet, kaip pats teigė, iškart įšoko į kitą lygį, nes jau trylika metų čiuožia snieglente.

Reikalingos apsaugos

Važinėti centre nepatogu dėl didelio eismo, be to, A.Buchaveckaitės teigimu, kad galėtum važinėti miesto gatvėmis, turi būti pritaikyta lenta. Ratai turi būti dideli, minkšti, kad ne taip jaustųsi kiekvienas akmenukas, atšokusi plytelė ir pan.

Čia, kaip ir daugelyje kitų sporto šakų, taip pat patariama turėti apsaugas. Daugelis dieną Vilniaus gatvėmis besivažinėjančių jaunuolių jų nedėvi.

„Pas mus apskritai nėra visos tos saugumo kultūros. Šalmas atrodo kaip nereikalingas, net gėdingas dalykas. Nors visame pasaulyje šalmas yra pirmas daiktas, kurį turi pasiimti išeidamas iš namų su lenta“, – stebėjosi pašnekovė.

Ilgoji riedlentė yra gerokai stabilesnė ir greitesnė už riedlentę. Pasirodo, tarp vienų ir kitų atstovų vyrauja savotiška konkurencija, prieštaringi jausmai, kaip ir tarp snieglentininkų ir slidininkų. „Palygindama riedlentę su ilgąja riedlente visad sakau: pirmoji yra širšė, kuri nori visur įlįsti, o antroji – kamanė, kuria gali ramiai, komfortiškai sau keliauti“, – šypsodamasi kalbėjo Agnė.

Tiesa, ilgosios riedlentės skirtos ir ilgoms distancijoms. Merginos teigimu, yra net tokių entuziastų, kurie šiomis lentomis išsiruošia keliauti po pasaulį.