Daugybę metų gyvavusios tradicijos senuosius metus palydėti su opera "Traviata" nebėra. Todėl nebeliko progos tądien prisiminti ir Kiprą Petrauską – pirmąjį lietuviškosios "Traviatos" Alfredą.

Gyvieji faktų nebepatikslins

Iki šiol daugybė operos gerbėjų negali susitaikyti su aštuonis dešimtmečius gyvavusios tradicijos numarinimu. Dėl tokio požiūrio į istorine tapusią "Traviatą" jaudinasi ir Aušra Petrauskaitė. Jos tėvas legendinis tenoras K.Petrauskas stovėjo prie Lietuvos operos lopšio. Su bendraminčiais 1920 m. Kaune jis pastatė "Traviatą" ir gruodžio 31-ąją tapo pirmu Alfredo partijos atlikėju.

Vilniuje gyvenanti A.Petrauskaitė dabar tvarko garsiųjų tėvų korespondenciją ir rūšiuoja tai, kas buvo apie juos parašyta įvairiuose leidiniuose. Ji sielojasi, jog jau nebegalės patikrinti ar patikslinti kai kurių faktų, nes K.Petrauskas mirė prieš 40 metų, o 16 metų už jį jaunesnė žmona, aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, – prieš 22 metus. Garsiųjų tėvų atžala gerai atsimena pokario metus, visą sovietmetį, o apie ankstesnius laikus, kai tėvai kopė karjeros laiptais, žino tik iš jų pasakojimų ar straipsnių spaudoje.

Pirmoji sėkmė – "Birutėje"

K.Petrauskas gimė ir augo gražiame gamtos kampelyje – Ignalinos rajone, Ceikiniuose (gal todėl vėliau jis atostogas prie jūros iškeisdavo į pasiirstymą valtele, žvejybą ar medžioklę atokioje vietovėje?). Būsimojo dainininko tėvas buvo žinomas vargonininkas, dievdirbys ir muzikos instrumentų gamintojas. Tad neatsitiktinai vyriausiąjį sūnų Miką, o vėliau ir jaunėlį Kiprą paviliojo muzikos garsai.

Pasimokęs muzikos pas tėvą ir brolį, Kipras dirbo vargonininku įvairiose Lietuvos vietose. Kartą jis atvažiavo į Vilnių, siekdamas vargonininko vietos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Lenkų kilmės šios bažnyčios klebonas, paklausęs, kaip jis gieda, susižavėjęs pasakė: "Vaikine, tavo balsas kaip aniuolo!" Klebonas patarė važiuoti studijuoti dainavimo į Varšuvą, bet Vilniaus inteligentai surinko lėšų 22 metų talentui ir išsiuntė jį mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją. Ryžtis studijoms pastūmėjo ir Kipro kaip solisto sėkmė pirmojoje lietuviškoje operoje "Birutė" (1906 m.), kurią sukūrė jo brolis Mikas.

1920 m. grįžęs į Lietuvą K.Petrauskas su Juozu Tallat Kelpša ir kitais Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė Operos vaidyklą (Operos teatrą), kuri veikė dabartiniame Muzikiniame teatre. Būtent čia mūsų operos pionieriai pastatė pirmąjį scenos veikalą – "Traviatą", kurioje šalia Alfredo, K.Petrausko, debiutavo ir pirmoji Violeta, Adelė Nezabitauskaitė- Galaunienė, baigusi muzikos ir dramos studijas Maskvoje bei Paryžiuje. Nuo tada teatre tapo tradicija senuosius metus palydėti bei operos Lietuvoje gimimą paminėti jos premjeros dieną – gruodžio 31-ąją.

Iš Kauno į sostinę K.Petrauskas persikėlė su Operos teatru. Čia prabėgo paskutiniai K.Petrausko gyvenimo metai.

Legendos apie dainininką

K.Petrauskas spektaklio dieną būdavo labai susikaupęs, niekur neidavo iš namų, o štai po spektaklio į namus užgriūdavo svečiai: dainininko kolegos, režisieriai. Garsusis tenoras prie stalo dažniausiai pasakodavo medžioklės įspūdžius. "Tai būdavo jo pastebėjimai gamtoje, bet ne pasakojimai apie medžioklę, iš kurios jis parveždavo ančių arba zuikių. Tad sovietmečiu nestokojome nei antienos, nei zuikienos. Tėvas puikiai išmanė kulinarijos subtilybes, nors niekada nemačiau jo virtuvėje kilnojančio puodų dangčių", – tvirtino Aušra.

Dainininko artimuosius vieni gandai apie jį pralinksmindavo, kiti – skaudindavo. Pavyzdžiui, šeimai tik šypseną kėlė kalbos, kad teatro primadonos scenoje alpdavo K.Petrausko glėbyje. O štai gandas, kad Virgilijus Noreika yra ne tik K.Petrausko mokinys, bet ir sūnus, kėlė ne vien šypseną.

Išėjęs iš Operos ir baleto teatro į pensiją, K.Petrauskas vis vien kasdien ateidavo į buvusią darbovietę – ji buvo visas jo gyvenimas. Būdamas garbaus amžiaus keldavosi anksti ir jau septintą valandą išeidavo iš namų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link: kiekvieną rytą aplankydavo klebono, paraginusio jį mokytis dainuoti, kapą šventoriuje.

Dar apie K.Petrauską

K.Petrauskas mirė 1968 m. Vilniuje, ligoninėje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Operose dainavo iki 1958 m., jose sukūrė 80 vaidmenų.

Išugdė dainininkus V.Noreiką, L.Saulevičiūtę, V.Adamkevičių.

Tarpukariu dainavo Milano teatre "La Scalla", įvairiose Europos, Pietų Amerikos šalyse.

"Traviata" pastarąjį kartą Naujųjų metų išvakarėse Vilniuje parodyta 2005 m., Kaune – 1993 m.