Kaune gyvena keli geto žydai, kuriems per stebuklą pavyko išlikti gyviems. 1943 m. rugsėjo 23-iąją buvo uždarytas antrasis Vilniaus getas, o dauguma jų gyventojų sušaudyti. Kaune getas veikė dar beveik metus.
Lange – rabino galva
Kauno chasidų religinės bendruomenės pirmininkas Jakovas Lopianskis pasakoja, kad žydų persekiojimai prasidėjo jau pirmosiomis karo, pasiekusio Lietuvą, dienomis. Nacių pastangomis prasidėjo kruvini žydų pogromai, per kuriuos nužudyta keli tūkstančiai asmenų.
"Apie žiaurumus "Lietūkio" garaže girdėjo daugelis, o štai apie tai, kaip buvo susidorota su Vilijampolės rabinu, žino nedaugelis – nužudytojo nukirsta galva buvo padėta namo, kuriame jis gyveno, lange. Šalia – padėtas Šventas Raštas ir deganti žvakė", – prisiminė šį pogromų epizodą iš tėvų pasakojimų J.Lopianskis.
Pašnekovas karo pradžioje buvo mažas vaikas ir gyveno su tėvais bei kitais artimaisiais Vilijampolėje, Linkuvos gatvėje. Kai šiame rajone buvo įkurtas getas, dviejų aukštų name pas Lopianskius apsigyveno daugybė giminaičių. Čia slapstėsi ir vienas garsiausių XX a. antrosios pusės rabinų Mordechajus Pagramanskis.
J.Lopianskis pažymėjo, kad prieš karą Vilijampolėje, Linkuvos gatvės rajone tarp Ariogalos ir Panerių gatvių, išskyrus vos dvi lietuvių šeimas, gyveno vien žydai. Todėl naciai neatsitiktinai parinko šį rajoną žydų getui.
Bijojo net šunys
J.Lopianskis prisiminė nacių vykdytą "vaikų akciją", kai gete buvo ieškoma vaikų (buvo siekiama išvalyti getą nuo negalinčiųjų dirbti vokiečių reikmėms). Mažametį Jakovą išgelbėjo giminaitis, paslėpęs berniuką namo sienoje įrengtoje slėptuvėje kartu su kitais giminės vaikais.
"Mano tėvas priklausė pogrindinei geto organizacijai – kiemo sandėlyje slėpė daugiau nei 300 šventų Torų. Daugumą jų jam pavyko išsaugoti. Tėvo iniciatyva geto teritorijoje buvo išvalyti lauko tualetai ir jų turinys panaudotas įrengiant daržus Neries pakrantėje, kur dabar ošia parkas. Smėlėta pakrantė tapo derlinga žeme, kurioje augo daržovės geto gyventojams, kankinamiems skorbuto", – pasakojo pašnekovas.
Gete buvo uždrausta laikyti šunis ir kates, tačiau Lopianskiai draudimo nepaisė. Jų Reksas, išgirdęs šeimininką sakant "doiče", sprukdavo slėptis – taip buvo išmokytas.
Vaikų akys irgi buvo pilnos baimės. Kartą vokiečių kareivis gatvėje stabtelėjo prie mažojo šviesiaplaukio Lopianskio ir, paglostęs berniuko garbanas, padavė jam šokolado plytelę. "To šokolado išdrįsau paragauti tik po kelių dienų. Mat tėvas pirmiau davė gabalėlį Reksiukui, nes bijojo, kad skanėstas gali būti užnuodytas. Kadangi šuo per kelias dienas nenugaišo, gavau šokolado ir aš", – prisiminė J.Lopianskis.
Į pagalbą skubėjo lietuviai
Mažasis Jakovas su tėvu ir mama išsigelbėjo nuo tikros pražūties, pabėgę iš geto. Tai jiems padėjo padaryti lietuvis Jonas Eimuntas. Jo vežime po šienu buvo slėptuvė, į kurią tilpo mažasis Jakovas ir dar trys jo giminaičiai, o į žydus nepanašūs berniuko tėvai važnyčiojo. J.Eimuntas važiavo dviračiu vežimo priekyje. Jei vokiečiai būtų vežimą sulaikę, jo šeimininkas būtų nuskubėjęs dviračiu į policiją, pranešęs apie vežimo su arkliu vagystę ir taip išsisukęs nuo atsakomybės.
Pabėgėlius priglaudė lietuvis Aleksandras Vonžutas. Po to, kai dalis Lopianskių išsigelbėjo, vokiečiai getą susprogdino – žuvo gal tūkstantis žmonių. Beje, rabinas M.Pagramanskis liko gyvas, nes per sprogimą jis stovėjo prie namo sienos, kuri vienintelė nesugriuvo. Ta siena išlikusi iki šių dienų, nes namas atstatytas.
J.Lopianskis pasakojo, kas geto gyventojams karo metais labai padėjo kunigas Stankevičius, atnešdavęs duonos. Kunigo nelietė sargybiniai, saugoję getą. Pašnekovas priminė ir kitą lietuvį – dailininko Augustino Savicko brolį, kuris buvo vedęs žydę. Ji pateko į getą, paskui ją į getą atėjo ir dailininko brolis. Tai labai nepatiko kai kuriems jo tautiečiams. J.Lopianskio nuomone, jie ir nušovė vyrą. Tai žinojo visas getas.
Kelionė į Estiją
Kaunietė Dobė Rozenbergerienė prisimena, kad 1941 m. liepą, kai naciai gaudė inteligentus, į jų nagus pateko ir jos tėvas. Netrukus mergaitė tapo visiška našlaitė, nes kitą mėnesį buvo nužudyta ir jos motina. Būdama 13 metų Dobė atsidūrė Kauno gete, kur sutiko savo senelę ir tetą. Dobė išvengė "didžiosios akcijos", kurios metu IX forte buvo sušaudyta tūkstančiai jos tautiečių. Našlaitė, gyvendama gete, dirbo Aleksoto oro uoste – kasė žemę ir tokiu būdu užsidirbdavo maisto kortelę.
"1943 m. rudenį mums buvo liepta rengtis kelionei į Estiją, tačiau bijojome, kad nenuvežtų į IX fortą. Kai sunkvežimiai pralėkė pro tą mirties fortą, lengviau atsikvėpėme. Išlaipino prie geležinkelio, atskyrė vaikus nuo moterų ir vyrų. Kai pasiekėme Estiją, ten laukė SS kareiviai su šunimis. Mus nuvežė į kažkokį mišką. Tačiau ten gyvenome ir dirbome neilgai – po aštuonių mėnesių išgabeno į Štuthofo koncentracijos stovyklą", – prisiminė D.Rozenbergerienė.
Košmaras klojime
Pašnekovės pasakojimu, 1944 m. vasarą Štuthofo koncentracijos stovykloje vaikų ji nerado. Dobei tuo metu buvo 15 metų. Ji kartu su teta (senelė jau buvo sušaudyta) buvo išsiųsta dirbti prie geležinkelio. Ten ir nakvodavo. Artėjant frontui, visus paeinančius kalinius esesininkai varė į kitą vietovę dirbti.
"Buvo 1945 m. pavasaris. Vakare priėjome kažkokį klojimą, kuriame liepė nakvoti. Ten, pasirodo, būta mūsų tautiečių, tačiau dauguma jų jau buvo mirę nuo bado ir šiltinės. Jie gulėjo čia, matyt, seniai, nes iš ryto pamačiau kirminų knibždėlyną. Tą baisiąją naktį miegojau ant lavono. Tarp išlikusių gyvųjų tame baisiajame klojime buvo ir Polina Zingerienė, vėliau ištekėjusi ir užauginusi Marką ir Emanuelį Zingerius", – baigė savo baisų pasakojimą D.Rozenbergerienė, užauginusi sūnų ir dukrą bei besidžiaugianti keturiais anūkais ir penkiais proanūkiais.
Kruvini skaičiai
Nuo karo pradžios iki Kauno geto įsteigimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.) Kaune buvo nužudyta apie 8 tūkst. žydų.
1941-ųjų spalio 29 d. per "didžiąją akciją" IX forte buvo sušaudyta apie 10 tūkst. žydų iš Kauno geto.
1943 m. rudenį getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, kurios valdymą perėmė SS.
1944 m. liepos viduryje getas buvo sudegintas, apie 5–6 tūkst. žydų išvežta į koncentracijos stovyklas, apie tūkstantis žydų buvo nužudyta per geto likvidavimą. Išsigelbėjo 300–400 kalinių iš daugiau nei 30 tūkst. žydų, gyvenusių Kaune iki karo.
Kauno getas – vienas ilgiausiai veikusių getų Lietuvoje.
Parengta pagal Kauno IX forto muziejaus direktorės Julijos Menciūnienės pateiktą informaciją.
Naujausi komentarai