Pirmasis sostinės vadovas Arūnas Grumadas neabejoja, kad Vilniaus valdžia vis giliau klimpsta į korupcijos liūną. Politikai keičiasi, bet verslo interesų voratinklis tampa vis kibesnis.
– Vilnius ūžia: miesto valdžią ištiko krachas. Kaip esamą padėtį mato buvusio miesto vadovo akys?
– Skandalai sostinę drebina ne pirmus metus. Įvairios kalbos netyla jau kokius aštuonerius metus, todėl į viską mėginu žiūrėti su sveika skepticizmo doze. Juk dažnai būna įvairiausių purslų, o vėliau, situacijai išsikristalizavus, pasirodo, kad viskas yra ne taip, kaip buvo bandoma pateikti.
Tačiau išmintis byloja: ten, kur rūksta dūmai, didelė tikimybė, kad yra ir ugnies.
– Miestui vadovavote 1990–1993 metais. Anuomet korupcijos šešėlių retai pasitaikydavo. Kas vyksta pataraisiais metais?
– Neskaidrūs dalykai prasidėjo tada, kai miesto biudžete atsirado pinigų, kuriuos reikėjo investuoti, kai laisvuose žemės sklypuose reikėjo ką nors statyti. Bėdos prasideda tada, kai negali patenkinti visų interesų grupių norų ir poreikių.
Dabar tapo populiaru, kad įvairios interesų grupės savo žmones deleguoja į atstovaujamąją valdžią. Tada interesai jau ima vaikščioti savivaldybės koridoriais. Į politiką einama ne tam, kad tarnautum miestui, o tam, kad pasitvarkytum, ką reikia. Taip randasi prielaidos visokiems neaiškiems spendimams ir veiksmams.
Interesai prasideda nuo to, kad Vilnius yra nedidelis, centras – dar mažesnis, bet absoliučiai visiems norisi čia įkelti savo koją, pastatyti vieną kitą daugiaaukštį. Miesto plėtra – pati jautriausia sostinės vieta.
Pažiūrėkime į visus Vilniaus skandalus: „Siemens“ arena, vandens pramogų parkas, Karaliaus Mindaugo apartamentai, kur vietoje viešos vietos yra privati valda, „Lietuvos“ kino teatras, Gariūnai, atliekų deginimo gamykla.
Viskas priklauso nuo pinigų kiekio. O statybų bendrovės jų turi pakankamai.
– Ar stebėdamas savivaldybės darbą įžvelgėte Juozo Imbraso valdžios griūties simptomų?
– Kaip miestietis mačiau, kad pradėjo strigti geri dalykai. Idėjų tarsi buvo, bet jų realizavimo – ne. Į vilnietį žadėjusi atsigręžti valdžia atsigręžė tik puse veido. Užmojams pritrūko įkvėpimo, konkretesnės vizijos ir aiškaus veiksmų plano – kada ir kokį žingsnį reikia žengti.
Per vienus veiklos metus ši valdžia nelabai kur pasistūmėjo, tęsiami ankstesni projektai, naujų idėjų nematyti.
Užsikalbėję apie gyvenamųjų rajonų, daugiabučių kiemų, šiukšlių vežimo problemas ir spūstis politikai net nepastebėjo, kaip paskendo sklypų dalybose ir naujuose statybų projektuose. O paprastas vilnietis iki šiol gaišta laiką automobilių grūstyse ir darželyje neranda laisvos vietos savo vaikui.
– Kaip elgtumėtės, jei dabar būtumėte mero J.Imbraso kailyje?
– Merui svarbu, kad miesto ir jo partijos munduras būtų kuo švaresnis. J.Imbraso elgesyje matau savigyną. Gal jam reikėtų pagalvoti ir apie pasitraukimą, kad pataisytų miesto valdžios ir politinės partijos, kuriai jis atstovauja, reputaciją.
– Nejaugi dar įmanoma pasitaisyti ir atgauti miestiečių pasitikėjimą?
– Abejoju, kad miestiečiams tai, kas įvyko, buvo netikėta. Skaitant komentarus internete man susidarė įspūdis, kad žmonės tiesiog laukė, kada tai įvyks. Jie tai vertina kaip dar vieną korupcijos faktą. Sprendžiant iš nuomonių, nieko ypatingo lyg ir neįvyko.
– Bet juk tokia laikysena nežada nieko gero. Ar nereikėtų išeiti į gatves ir išreikšti savo nuomonės?
– Vilniuje trūksta bendruomeniškumo. Yra iniciatyvų, bet visuomeninėms organizacijoms ir aktyvistų grupelėms jau kelis kartus buvo užčiaupta burna. Dėl to žmonėms ir atrodo, kad jie nieko negali pakeisti. Kad jų nuomonė – tik pašūkavimas, balsas tyruose. Tačiau vilniečiai neturėtų nuleisti rankų. Būtų gerai, kad žmonės pasisakytų, pajutę visuomenės spaudimą politikai bent jau susimąstytų.
– Kaip, jūsų nuomone, miestui būtų geriau: kad išliktų senoji valdžia ar kad ją suformuotų kitos politinės jėgos?
– Gerų scenarijų kol kas nėra. Bėgiojimas iš partijos į partiją ir neaiškių interesų gynimas nieko gero neduos. Jei nori, kad teatras gerai vaidintų, reikia ne scenos uždangą, bet artistus keisti. Kad ir kaip lipdytum koalicijas, pati aplinka dabartinėje savivaldybėje nėra gera.
Idealus, bet neįtikimas variantas, kad miesto taryba pati save paleistų. Tai būtų demokratiškumo pavyzdys Lietuvoje. Per naujus rinkimus vilniečiai galėtų patys spręsti: suteikti mandatą tiems patiems politikams ar rinkti visai naujus žmones.
Deja, manau, kad šis savivaldybę sudrebinęs skandalas – ne paskutinis. Gyvename totalaus sekimo laikotarpiu. Neabejoju, kad archyvinės medžiagos sukaupta per akis. Klausimas, kada ir kokios interesų grupės ją paviešins.
Naujausi komentarai