Atsikandę laisvalaikio praleidimo prekybos centruose, kauniečiai įninka ieškoti šviežesnių ir pigesnių prekių. Konkurencijos neatlaikiusios parduotuvės traukiasi, jų vietoje kuriasi turgūs.
Išliko ir fontanas
Vakar Kaune atidarytas dar vienas turgus po stogu. Jis įsikūrė prekybos centro "Dainava" patalpose, kadaise klestėjusios saldumynų parduotuvės "Viešnagė" patalpose. Naujasis turgus ne ką skiriasi nuo prekybos centro – jame įsikūrė daug skyrių, tiek drabužių, tiek maisto prekių. Į antrąjį aukštą kelia eskalatorius, čiurlena fontanas.
Toje pačioje gatvėje, vos už vieno ar dviejų šimtų metrų, kadaise garsėjusioje firminėje "Rėdos" parduotuvėje, taip pat veikia maisto produktų turgus, pakeitęs vieno prekybos tinklų parduotuvę.
Sykiu Kaune vis populiaresni tampa ir ūkininkų turgeliai, savaitgalį įsikuriantys Senamiestyje, prie kai kurių prekybos centrų. Eiti apsipirkti į turgų vėl madinga?
Kaune gyvenanti, Mykolo Romerio universiteto docentė, mažmeninės prekybos ekspertė Rima Žitkienė periodiškai nuo 1998 m. rengė kauniečių apklausas. Jų rezultatai parodė, kad per pastaruosius dešimt metų, augant žmonių pajamoms ir masiškai dygstant prekybos centrams, šie atėmė iš turgaus didelį duonos kąsnį. Tik prekyba mėsa turguje turėjo gana tvirtas pozicijas. Tačiau panašu, kad, prasidėjus sunkmečiui, prekybos centrų aukso amžius baigiasi.
Perpardavimas – ne turgus
R.Žitkienė pasakojo, kad Europoje žmonės į turgų eina įsigyti šviežių maisto produktų, daržovių ir vaisių, kitų namų ūkio gaminių. Vienas esminių turgaus privalumų, kad čia galima pabendrauti, pasiderėti, klausti patarimų ir turėti nuolatinius patinkančių produktų tiekėjus.
Stacionariose Kauno turgavietėse daugelis turgaus prekeivių parduoda ne savo produkciją – turi nuolatinius tiekėjus ir perparduoda ją. Dažnai tai net ne lietuviški gaminiai, o lenkiškos, turkiškos, kiniškos prekės.
"Perkant pas turgaus perpardavėją nėra didelio skirtumo – ar tai maža parduotuvė, ar kioskas. Su juo derėtis beveik neįmanoma", – pastebi R.Žitkienė. Vadinamųjų turgaviečių po stogu prekybos žinovė nevadintų turgumi.
"Jei parduodamas ne maisto produktas, vieno ar dviejų litų nuolaida – ne nuolaida. Turgus, kai vartotojas gali akivaizdžiai derėtis, gali net užsisakyti pagaminti pageidaujamą daiktą", – pridūrė pašnekovė.
Mažmeninės prekybos specialistė teigė pati dažnai perkanti mugėse originalius rankdarbius. Kartu stengiasi nepamiršti paprašyti amatininko ir vizitinės kortelės – kad kitą kartą panorusi įsigyti kažką panašaus, žinotų, kur ieškoti.
R.Žitkienės įsitikinimu, amatininkai neranda pirkėjo turguje, nes juos nuvilioja stambūs prekybos tinklai, siūlantys pigias kiniškas prekes. Ne tik parduotuvėje, bet ir turguje vyrauja importinės nemaisto prekės.
"Labai daug lietuvių amatininkų darbų mes patys net nematome – jie iškeliauja į užsieniečių namus, nebent meistrai asmeniškai pažįstami", – pasakojo R.Žitkienė.
Populiarėja turgūs ant ratų
Užsienyje vis populiaresnės mobiliosios turgavietės. Vieną dieną jos veikia vienoje miesto turgavietėje, kitą – kitoje. Tai patogu ūkininkams, norintiems pasiekti kuo platesnį vartotojų ratą. Atsiranda ir nedideli mobilieji turgūs su laikinomis prekyvietėmis, keliaujantys į susibūrimo vietas tam tikromis savaitės dienomis.
Panašūs ūkininkų turgeliai randasi ir Kaune. Tačiau tinkamų erdvių jiems stinga.
"Stoties turgus labai populiarus, tačiau labai sunkiai prieinamas – prie jo privažiavus, vis sunkiau rasti vietą automobiliui", – pastebėjo pašnekovė. R.Žitkienės tikinimu, ir vartotojui, ir ūkininkui prieinamumas – vienas svarbiausių faktorių. Todėl egzistuojantys turgūs daugiausia aprūpina aplinkinius gyventojus.
"Šilainių turgus – geriau pasiekiamas. Labai gerai, kad jis atsirado šalia didelio prekybos centro. Kiek teko apklausti gyventojus, šie labai džiaugėsi turėdami kaimynystėje ir turgų, ir parduotuvę", – pridūrė specialistė.
Aleksoto turgavietė, ekspertės pastebėjimu, kad ir kokia populiari, ji labiausiai lankoma savaitgaliais ir specializuojasi pardavinėti sendaikčius. Šį turgų dar galima būtų vadinti blusų turgumi. Tiesa, greta įvairių rakandų, parduodamos ir daržovės, vaisiai, sodinukai, augintiniai.
"Geografiškai turgaviečių vietų klausimas Kaune ne visai išspręstos. Ūkininkai, neturintys stacionarios prekyvietės, atvažiavę su savo prekybos įranga, vietos nelabai rastų. Jei tokių vietų būtų daugiau, savo produkciją užauginantys žmonės turėtų paskatų investuoti į prekybos įrangą, kad bent keturias dienas per savaitę turėtų kur prekiauti", – reziumavo R.Žitkienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad tikrieji ūkininkai nelabai turi laiko kasdien stovėti turguje, tačiau mobiliuosiuose turgeliuose linksta prekiauti vis daugiau žemdirbių.
"Užsienyje, net ir artimiausiose kaimynėse, ūkininkas didelėse halėse gali rasti sau kampelį už nedidelį mokestį ir parduoti savo gėrybes", – tikino pašnekovė.
Vėl atsirado "talkučkes"
"Turgus neturi išnykti. Sunkmečiu tai galimybė turėti, nors ir menkų, pajamų iš savo namudinio ūkio, sodo ar prie namų esančio sklypelio, parduoti tai, ką moka padaryti darbščios rankos", – atkreipė dėmesį R.Žitkienė.
Turgus reikalingas ir tam, kad išliktų papročiai, tautos vertybės – drožiniai, keramika ir kita. Ekspertė tikra: jei suteiktume žmonėms galimybę prekiauti, jie pasiūlytų gaminių, ne ką brangesnių už kiniškus.
Pas mus visuomenėje gajūs turgūs, kurie sovietmečiu buvo neįteisinti. R.Žitkienė prisiminė, kaip vadinamosiose "talkučkėse" žmonės pirkdavo deficitines prekes. Dabar jos perkeltos į turgavietes, ypač tas, kurios veikia tarsi nedidelės parduotuvės stambiuose centruose.
|
Parduotuvėms – prasti laikai Akivaizdu, kad, atsiradus didiesiems prekybos centrams, žmonės į juos pradėjo eiti ne tik dėl to, kad nusipirktų kepaliuką duonos ir litrą pieno. Nemažai daliai žmonių vaikščiojimas po parduotuvę virto laisvalaikio praleidimo forma. Tačiau, kaip pastebi mažmeninės prekybos ekspertė Rima Žitkienė, iki šiol pas mus veikę prekybos tinklai labai panašūs – tiek prekėmis, tiek nuolaidų kortelėmis, akcijomis ir kitomis rinkodaros priemonėmis. Jie neskatina vartotojų įsigyti išskirtinių prekių. Visi prekybos centrai orientuojasi į kainą. Dabar žmonės pamažu pradeda suprasti, kad maisto gaminiai, kuriuose daug papildų, priedų, konservantų, papildų – nenaudingi ar net kenksmingi ir grįžta ieškoti natūralių, kaimiškų produktų. Pirkėjai pradėjo atsigręžti į naminį sūrį, lietuvišką vaisių. "Natūralumo tikimasi iš tų žmonių, kurie negali pagaminti masinės produkcijos. Todėl prekybos centrų ateitis nėra labai gera, jei jie nepradės ieškoti savo išskirtinumo, jei nepradės specializuotis kažkurių prekių platesniame asortimente", – prognozavo ekspertė. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje pirkėjų sklidinais vežimėliais nepamatysime dar ilgai. Artimiausiose užsienio šalyse netoli turgaviečių yra ir parduotuvių, kepyklų. Žmonės randa visko, ko jiems reikia, apsiperka anksti ryte. Taigi parduotuvė ir turgus ne konkuruoja, bet papildo vienas kitą. "Prie parduotuvių dažnai galima pamatyti prekeivių su savo gėrybėmis. Jų išguiti neįmanoma. Supratę naudą, kai kurie centrai jau leido greta įsikurti ir turgavietėms", – teigiamą tendenciją įžvelgia R.Žitkienė. |
|---|
Senosios Kauno turgavietės
Pirmoji Kauno turgavietė XVI a. įsikūrė Rotušės aikštėje. Visur seniausius miestų branduolius sudarydavo turgavietės, Kaunas – ne išimtis. Viduramžiais Kauno rotušės aikštėje vykdavo turgūs-mugės, įvairios iškilmės, buvo skelbiami teismo nuosprendžiai. Tokia aikštės funkcija išliko iki XIX a. pabaigos.
XIX a. ir anksčiau taip pat veikė turgus Šv.Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe, vėliau jis vadintas Centriniu, arba Senuoju, turgumi. Šaltiniuose rašoma, kad, be atvirų prekystalių, čia veikė 144 parduotuvėlės, teritorija buvo aptverta, į ją vedė daugybė vartų. Turgaus dienos buvo pirmadienis ir ketvirtadienis.
Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankryžoje, kur šiuo metu yra skveras, buvo įsikūręs Žuvų turgus. Dar viena, Pieno turgavietė, veikė dabartinių Karaliaus Mindaugo prospekto, I.Kanto ir Nemuno gatvių sankryžoje. Rašoma, kad čia veikė 26 krautuvės. 1929 m. šioje vietoje buvo pastatyti ugniagesių rūmai.
Cariniu laikotarpiu turgavietė buvo įkurta Vienybės aikštėje – čia buvo prekiaujama arkliais ir malkomis. Ji išsilaikė iki 1922–1923 m., nes šalia buvęs kazokų maniežas buvo rekonstruotas į karo muziejų, turgavietė iškelta į Žaliakalnį. Ji buvo įsikūrusi ten, kur sovietmečiu buvo pastatyta Radijo gamykla. Dar buvo po turgų Vilijampolėje, Šančiuose ir Aleksote.
XX a. 3 dešimtmetyje Kaune veikė aštuonios turgavietės. Šančių turgavietėje – dabartinėje A.Juozapavičiaus ir Siūlų gatvės sankryžoje – buvo pastatyta pirmoji mieste turgaus halė, kur prekyba vyko viename pastate.
Šaltinis: architektūros istorikė Jolita Kančienė
Naujausi komentarai