Kol Lietuvos mokytojai grumiasi dėl bent kiek žmoniškesnio atlyginimo, vieno kaimo pedagogai stojo į dar sunkesnę kovą – dėl mokyklos išlikimo.

Zarasų rajono Baibių kaimo mokykla gyvena tarsi karo sąlygomis. Kol vieni mokytojai, bandydami išsaugoti naikinamą mokyklą, badauja prie Zarasų savivaldybės, kiti dirba ir nervus ramina vaistais.
Šalia savivaldybės esančioje pievelėje įsikūrė palapinių miestelis. Jame jau ketvirtą parą glaudžiasi vienuolika žmonių. Šiandien jie džiaugiasi mažyte pergale – savivaldybės administracija ištiesė „pagalbos ranką“. Bado akciją leista tęsti iki kovo 23 d.

„Pirmas dienas buvo baisu. Apsnigę, sumerkė viską. Viena mūsų kolegė nuo užvakar ligoninėje. Ne tiek badas, kiek tarybos sprendimas ją paveikė, su širdimi blogai pasidarė. Tačiau tai mūsų nesustabdys, būsime čia tiek, kol sprendimas nebus atšauktas“, – kalbėjo vienas badautojų.
Tarp protestuotojų – ir Baibių mokyklos direktorės pavaduotoja Jurga Miškinytė. Ji tikino, jog bado akciją buvo nuspręsta pradėti tada, kai jokie kiti būdai nebepadėjo.
„Tarybos narys atsistojo ir iš tribūnos pareiškė, jog geriau žino, ko mums reikia. Išbandėme visas įmanomas dialogo galimybes. Beliko badas. Būsime čia iki galo. Kad jau ir valgyti nesinori, net negalvojame apie maistą“, – liūdnai juokavo J.Miškinytė.

Kovoja penktus metus

Zarasų valdžia nusprendė Baibių aštuonmetę mokyklą reorganizuoti į pradinę, nes joje mokosi per mažai vaikų. Tam, kad mokykla liktų, 5–8 klasėse turi būti ne mažiau dvidešimties mokinių. Baibių mokykloje mokinių – vos 19.
„Tačiau kitose dar mažiau“, – sušuko Baibių aštuonmetės mokyklos direktorius Valdas Ragauskas ir prisėdęs paprašo čia budinčios mokytojos puodelio vandens. „Širdis. Visai sustreikavo“, – lyg teisindamasis sakė jis.
V.Ragauskas mano, kad valdžia mokytojus apgaudinėja. „Šiandien jie sako, jog nori padaryti iš mūsų mokyklos pradinę. Bet tą patį girdėjome prieš penkerius metus. Tada iš dešimtmetės padarė aštuonmetę, dabar nori padaryti pradinę. Vėliau ir ją uždarys. Tai jau ne pirmas tokios „reorganizacijos“ atvejis. Jų tikslas – uždaryti. Esu fizikas ir pasiūliau šešis pertvarkymo būdus, tačiau jiems reikia šios vietos. Arti kelio, galima ką nors pelningo pastatyti, o ne kokią nors kaimo mokyklą“, – piktinosi direktorius.„Pažiūrėkite. 19 vaikų. Parašiau, jog turime 20. iškart skambutis. Iš kur dar vienas vaikas? Sakau, iš rajono atvažiuos mokytis, turime pareiškimą. Ne, sako, negalima. Tai argi čia ne interesas?“ – dalijosi įtarimais V.Ragauskas.

Traukia namų šiluma

„Norime mokytis šioje mokykloje. Mums čia gerai ir mokytojai geri. Čia arčiau“, – choru tvirtino mokiniai.
Mokykla atrodo jauki. Nedidelis jos kolektyvas didžiuojasi savo istorija ir visi iki vieno tvirtina, jog jaučiasi čia lyg namie. Pasaulio pažinimo mokytoja Rasa Juod-valkienė neseniai grįžo į darbą. Po trijų dienų bado akcijos ji atsidūrė ligoninėje. Toliau tęsti protestą jai uždraudė gydytojai.
„Nesu etatinė mokytoja, bet man šita mokykla brangi. Esu Utenos rajono gyventoja, bet šitoje mokykloje man garbė dirbti, nes pirmieji mokytojai 1936 m. buvo mano senelio brolis su žmona. Apie mūsų mokyklą net knyga parašyta. Žinoma, gal ir į Degučių mokyklą galėčiau važinėti, tačiau čia yra mano tėviškė“, – kalbėjo R.Juodvalkienė.
Jai pritaria ir su mokytojais šalia savivaldybės badaujantys mokinių tėvai. „Mokykla kaimui tai ne tik mokykla. Ji atlieka ir socialinio darbuotojo vaidmenį. Būna koncertai, vyksta kiti renginiai. Visuomet einame. Tai savotiški kultūros namai. Civilizacijos židinys. Be jo kaimas degraduos ir išmirs. Tokių pavyzdžių jau yra“, – pasakojo vienas bado akcijos dalyvių. Tarsi patvirtindamas jo mintį už kelių šimtų metrų besipinančiom kojom į nežinią kulniavo girtut girtutėlis žmogus.

Kolegų elgesio nepateisina

Mokinius iš planuojamos reorganizuoti Baibių aštuonmetės ketinama perkelti į už kelių kilometrų esančią Degučių mokyklą. Čia darbo rastų ir be mokinių likę mokytojai, tačiau V.Ragauskas apie tai net nenori girdėti.
Apie Degučių mokyklą jis pasakojo neįtikimų dalykų. Esą ten tyčiojamasi iš mokinių. Jis net girdėjęs, jog kažkuri iš ten atėjusių mokinių buvo išprievartauta ar nužudyta.
Degučių mokyklos direktorė Algutė Šileikienė kolegos žodžius pavadino absurdu.
„Tai purvo pylimas, tai tęsiasi jau ne pirmus metus. Galėčiau atsakyti, tačiau tai kertasi su mano moralinėmis nuostatomis. Labai sunku kalbėtis su tokiais žmonėmis. Siekdami išsaugoti savo darbo vietas jie iš anksto nuteikia mokinių tėvus. Pastarieji nenori net ateiti pasižiūrėti sąlygų, kurios yra mūsų mokykloje“, – sakė A.Šileikienė.
Nepaisant to, ji tiesia pagalbos ranką Baibių mokytojams.
„Žinoma surastume darbo vietų. Juolab nuolatinių mokytojų ten nėra daug, kokie trys. Tačiau ar jie patys, po to kas įvyko, norės čia ateiti?“ – abejojo A.Šileikienė.