Nuo sovietmečio po Kauną išsimėčiusios slėptuvės bulvių rūsiais nevirto, tačiau jų apsaugos priemonės susidėvėjusios, o privalomų maisto atsargų nerasiu.

Valdžia bunkeryje nesėdi

Kauno miesto meras turi du kabinetus. Vienas jų įrengtas pagrindinėje miesto požeminėje slėptuvėje – ekstremalių situacijų koordinavimo centre. Nei dabartinis, nei buvusieji miesto vadovai teigia jame jokių svarbių reikalų nesprendę. Vytautas Šustauskas pasakojo, kad net nežino, kad slėptuvėje yra mero kabinetas. "Buvau ten vieną kartą. Rašėme raštą Vyriausybei dėl kažkokio kabelio pakeitimo, bet kabineto man niekas ten nedavė", – nustebo buvęs miesto vadovas.

Dabartinis meras Andrius Kupčinskas ir jo pirmtakas Arvydas Garbaravičius sakė antrajame kabinete apsilankę po sykį.

"Aišku, merui smagu, kad jis ten turi kabinetą. O jei kas atsitiktų, ką daryti mero pavaduotojams? Dabar esu tarybos narys, kur man reikėtų dėtis?" – juokėsi A.Garbaravičius.

Lyg susitarę dabartinis ir buvęs miesto vadovai spjaudėsi per petį vildamiesi, kad Kauno neištiks tokia nelaimė, kad vadovauti reikėtų iš bunkerio. Jie visi pripažino, kad jame atmosfera – slegianti. "Ten niūru. Savivaldybėje kur kas jaukiau", – pastebėjo A.Kupčinskas.

Iš visų Kaune veikiančių slėptuvių, tik ekstremalių situacijų koordinavimo centras priklauso savivaldybei. Komunalinės išlaikymo paslaugos per mėnesį kainuoja porą šimtų litų.

Visos kitos slėptuvės priklauso privatiems savininkams ir Valstybės turto fondui.

Paskirtis tapo neaiški

Kilus karui, ištikus branduolinei, cheminei ar stichinei nelaimei, rekomenduojama slėptis specialiose slėptuvėse. Sovietmečiu jų Kaune įrengta 214. Kiekvienoje jų galėjo tilpti nuo 50 iki 1,5 tūkst. žmonių. Skaičiuota, kad slėptuvės viduje jonizuojančios spinduliuotės lygis turi būti bent šimtą kartų mažesnis nei išorėje. Slėptuvė privalo atlaikyti virš jos esančio pastato griūtį, o maisto ir vandens atsargų joje turi pakakti dešimčiai dienų.

Šiuo metu slėptuvių techninė būklė nuolat stebima, bet nė viena jų nebeatitinka prieš kelis dešimtmečius keltų griežtų reikalavimų. Jose nebėra maisto atsargų, o sunkių metalinių durų, turinčių saugoti nuo cheminių medžiagų poveikio, gumos sutrūkinėjusios. Nuo 1990 m. vos keliose slėptuvėse keisti dešimtmetį galiojantys oro filtrai.

"Lietuva nesirengia kariauti, nėra strateginio plano, ką daryti su slėptuvėmis", – sakė Kauno civilinės saugos tarnybos vedėjas Jonas Griškevičius.

Kai kurios – privatizuotos

Pora dešimčių slėptuvių jau nurašytos. Šiuo metu būtų galima panaudoti 195 slėptuves, bet nemaža jų dalis – privačiose rankose. Slėptuvių privatizavimas sustabdytas, bet dar prieš kelerius metus jas aktyviai pardavinėjo Valstybės turto fondas.

Privatūs slėptuvių savininkai siekė jas nurašyti ir vėliau perparduoti kaip nekilnojamąjį turtą, tačiau tai – nelengva procedūra. Naujieji savininkai slėptuvėmis gali naudotis tik pasirašę sutartį, kad neišardys hermetizuojančių durų, ventiliacijos sistemų ir sanitarinių mazgų, o prireikus atlaisvins slėptuvę visuomenės poreikiams. Slėptuvė turi būti atrakinta per kelias valandas nuo pranešimo.

Rusija dujokaukių neparduoda

Jei privatūs slėptuvių savininkai nesilaiko sutarties, Civilinės saugos tarnybos specialistai gali kreiptis į teismą, kad būtų atstatyta žala, bet pastarieji sako, kad su savininkais pavyksta susitarti gražiuoju. Visgi jie pripažįsta, kad vykstant nekontroliuojamai privatizacijai ne viena Kaune veikusi slėptuvė tapo sandėliu ir buvo nurašyta.

Net ir nurašytos slėptuvės neišbrauktos iš sąrašo. Sukūrus slėptuvių priežiūros strategiją jas būtų galima sutvarkyti, bet tam prireiktų labai daug lėšų.

Slėptuvių sandarumo problemą galėtų išspręsti dujokaukės. Jų yra, bet nepakankamai. Rusijoje gaminamos dujokaukės gana nebrangios, bet tai – strateginės prekės, kurių Rusija NATO šalims neparduoda. Vakaruose pagamintos dujokaukės Lietuvai kol kas ne pagal kišenę.

Centras laikytas paslaptyje

Viena labiausiai prižiūrimų slėptuvių, kur yra ir vadinamasis antrasis mero kabinetas, įsikūrusi Savanorių prospekte, buvusio buities paslaugų centro "Juzė" rūsyje. Šių patalpų paskirtis – ne užuovėja žmonėms. Čia įkurtas ekstremalių situacijų valdymo centras.

"Sovietmečiu gyvenau netoliese, bet net nežinojau, kad čia toks dalykas yra. Ši slėptuvė buvo slapta", – pasakojo kiekvieną šių požeminių patalpų užkampį pažįstantis civilinės saugos specialistas Ramūnas Petrikas.

Koordinavimo centras šiais laikais nebe slaptas, bet jame vis dar yra kabinetų, į kuriuos neįleidžiami ne tik pašaliniai asmenys, bet ir kiaurą parą budintys darbuotojai. Prie itin svarbių ryšių kabelių leidžiama prieiti tik Valstybės saugumo departamento pareigūnams.

Pavyzdinė tik valdžios slėptuvė

Požeminį ekstremalių situacijų valdymo centrą dengia keli apsauginiai sluoksniai. Jį gaubia 0,8 m storio betoninis šarvas, smėlis ir dar viena betoninė danga.

Centre įrengtos patalpos policijai, ugniagesiams ir miesto valdžiai. Yra ir keli pasitarimų kambariai, gėlo vandens saugyklos, kuriose, jei neveiktų vandentiekis, geriamojo vandens užtektų iki dviejų savaičių. Neseniai sutvarkyti specialūs oro filtrai. Iš centro driekiasi tiesioginiai telefono ir radijo ryšiai su kitomis slėptuvėmis, pavojingais ir svarbiais Kauno objektais, svarbiausiomis institucijomis Vilniuje. Iš šių patalpų paleidžiamos visam miestui apie pavojų pranešančios sirenos.

R.Petraitis sako, kad sovietmečiu čia buvo pati svarbiausia slėptuvė Lietuvoje. Veikė tiesioginis ryšys su Maskva.

Jei nutrūktų elektros energijos tiekimas, centro gyvybę palaikytų milžiniški akumuliatoriai, o netrukus jiems į pagalbą ateitų du laivo varikliai, kurie suka elektros generatorių.

"Kuro atsargos ribotos, bet kartais užvedu variklį, kad neužsistovėtų. Jis veikia. Užkurti?" – paklausia ir netrukus užveda keletą sekundžių pasispyriojusį dyzelinį variklį R.Petrikas.

Slėptis – į Klinikas

Kauno slėptuvės niekada nebuvo panaudotos pagal paskirtį, tačiau jų išsižadėti neketinama. Ir dabar retkarčiais slėptuvėse vyksta specialiųjų tarnybų mokymai. Išgirdus raginimą slėptis slėptuvėje, būtina tai daryti nedelsiant. Galima pasiimti tik būtiniausius daiktus.

Paskaičiuota, kad nuo radiacinės taršos ir griūčių saugančiose slėptuvėse galėtų pasislėpti 9–10 proc. Kauno gyventojų. Slėptuvėse vietos neradę žmonės kurį laiką turėtų slėptis rūsiuose, požeminiuose garažuose, pėsčiųjų perėjose ir transporto tuneliuose. Daug nuo nelaimės besislepiančių žmonių tilptų Kauno ligoninių tuneliuose. Civilinės saugos specialistų skaičiavimu, vien Kauno medicinos universiteto klinikose yra šeši kilometrai tunelių.

Slėptuvės turi būti

Valstybinės reikšmės objektuose: Prezidentūroje, Seime, Vyriausybės ekstremalių situacijų valdymo centre, ministerijų ir žinybinių ekstremalių situacijų valdymo centruose.

Gyvybiškai svarbiuose objektuose: ligoninėse ir vaistų gamybos įmonėse, Lietuvos telekomunikacijų sistemoje, valstybinio radijo ir televizijos objektuose, elektros, šilumos, dujų tiekimo objektuose, geležinkelio sistemoje, duonos ir grūdų gamybos objektuose, krašto apsaugos, policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos objektuose.

Rizikos objektuose: Ignalinos atominėje elektrinėje, chemiškai pavojingose įmonėse, kariniuose daliniuose, vertybinių popierių saugyklose ir kt.

Slėptuvėje turi būti viena įeiga ir viena išeiga. Didelėse slėptuvėse, kuriose telpa 300 ir daugiau žmonių, turi būti keletas įėjimų, kad žmonės galėtų kuo greičiau į ją patekti, esant reikalui, ir kuo greičiau išeiti. Slėptuvėse, kurių paskirtis saugoti nuo griūčių, turi būti atsarginis išėjimas, kuriuo būtų galima išeiti net iš užgriuvusios slėptuvės.

Šaltinis: www.civilinesauga.lt