40 metų troleibusą vairuojantis Stanislovas Čironis vakar už darbą gavo savivaldybės padėkos raštą. Tačiau pats juokiasi, kad mieliau bent vieną sostinės vadovą pamatytų troleibuse.

Žmona – irgi vairuotoja

67-erių S.Čironis prie troleibuso vairo praleido daugiau kaip pusę gyvenimo. Nors mesti šį darbą jį jau ragina žmona, vilnietis trauktis neketina, nes vairuoti troleibusą – išsipildžiusi jaunystės svajonė.

"Atrodė: sėdi sau, važinėji po miestą. Be to, sovietiniais laikais troleibusų vairuotojai uždirbdavo gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, gamyklų darbininkai. Troleibuso vairuotojo specialybė buvo beveik prestižinė", – "Vilniaus dienai" pasakojo ilgametis vairuotojas.

Sėdėdamas prie troleibuso vairo jis susipažino su būsima žmona – taip pat vairuotoja: "Susipažinome troleibusų parke, žodis po žodžio ir apsivedėme."

Gimus vaikui troleibusų vairuotojų pora pradėjo derinti ir maršrutus, kad dirbtų skirtingose pamainose. Rytą prie vairo sėsdavo žmona, popiet – vyras. Dabar S.Čironis – rezervinis vairuotojas, kuris iškviečiamas, kai reikia pavaduoti kurį nors kolegą. Tačiau per 40 metų vilnietis įvairiais troleibusų maršrutais nuriedėjo tūkstančius kilometrų.

Riedėjo ne vienu maršrutu

"Per visą tą laiką, kai į miestą žvelgiau pro troleibuso langą, jis neįtikimai pasikeitė. Sovietmečiu tie pokyčiai buvo lėti, o paskui įvyko tarsi koks sprogimas. Kone kasdien pamatydavai ką nors nauja, – pasakojo S.Čironis. – Ir žmonės labai pasikeitė. Gerai tai, kad vis mažiau girdžiu rusų kalbos, anksčiau lietuviškai kalbant beveik neišgirsdavai. Tačiau anksčiau žmonės buvo ramesni, kultūringesni. Dabar visi kažkokie pikti. Vos kas, jau girdžiu, kad troleibuso salone ginčas."

Savo karjerą jis pradėjo važinėdamas 5-uoju troleibusų maršrutu. Vilnietis iki šiol juokdamasis prisimena, kaip stotyje troleibusas prisigrūsdavo į Kalvarijų turgų važiuojančių keleivių: "Šturmu troleibusą imdavo. Iki pat turgaus daugiau netilpdavo nė vienas žmogus."

S.Čironiui taip pat teko važinėti 16-uoju, 10-uoju, 18-uoju, 19-uoju ir 7-uoju maršrutais. Labiausiai jam patinka 16-asis maršrutas, nes jis ramus, nereikia sukiotis senamiesčio gatvėmis.

Vairuotojai galynėjasi

S.Čironis gali papasakoti ne vieną linksmą nutikimą iš savo tarnybos. Šypsodamasis atskleidė, kad jaunesni troleibusų vairuotojai mėgsta pasigalynėti, kuris yra geresnis, kuris troleibusu gali pasiekti didesnį greitį. Jaunystėje troleibusų galimybes yra išbandęs ir jis pats.

"Galiu pasakyti, kad didžiausią greitį troleibusu galima pasiekti už žiedo prasidedančioje tiesioje Savanorių prospekto dalyje. Aš pats esu važiavęs gal 70 km/val., – pasakojo S.Čironis. – Yra buvę keli juokingi nutikimai toje vietoje, kur yra posūkis iš Antakalnio gatvės į Saulėtekio alėją. Užsižiopsoję vairuotojai ten kartais pamiršta posūkį ir atsikabinę nuo laidų nurieda į Nemenčinės plentą."

Kontrolierius – priešas

S.Čironis tikina, kad kontrolierių žmonės nemėgo visais laikais. Kartą jis tapo liudininku, kai bilieto neturėjusi čigonė perėjo į puolimą ir už plaukų pačiupusi kontrolierę kaip reikiant patampė po gatvę. Pasak S.Čironio, visi šį incidentą stebėję keleiviai leipo juokais. "Tai buvo dar sovietmečiu, bet ir dabar tas pats. Nesvarbu, turi žmogus bilietą ar neturi, kontrolieriai jam – didžiausias priešas", – teigė troleibuso vairuotojas.

Anot jo, zuikių Vilniaus viešajame transporte nei daugėja, nei mažėja. Norinčių važinėtis už dyką buvo visuomet. O galimybės sukčiauti nepanaikino ir keleivių įlipimo tik pro priekines duris tvarka.

"Tai gavo visi tas korteles, įlipdami man pamojuoja, o iš kur aš galiu žinoti, papildytos tos kortelės ar ne. Kai įlipa kontrolieriai, kiekvieną kartą kokius keturis nepasipildžiusius kortelių išsiveda", – teigė pašnekovas.

Su viešuoju miesto transportu eksperimentus vis atliekantiems miesto valdininkams S.Čironis siūlo patiems dažniau juo pasivažinėti – gal tuomet akys prašviesėtų: "Nė karto nemačiau nė vieno. O juk tiek metų dirbu. Valdžios žmonės troleibusais nevažinėjo sovietmečiu, nevažinėja ir dabar."