"Už akademišką išmintį ir moterišką kantrybę kovoje už gyvybės stebuklą" – tokia taikli frazė nuskambėjo Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjai prof. Gražinai Drąsutienei lipant atsiimti Šv. Kristoforo apdovanojimo.

Moteris, vadovaujanti klinikai, kasdien kovojanti už naujagimių ir mamų gyvybę, tuo pat metu pasinėrusi į akademinę veiklą, tikina sau lauko skirianti minimaliai. Tačiau profesorė švyti.

"Žmogus geriausiai pailsi nuolat būdamas užsiėmęs", – sako prof. G.Drąsutienė ir sutinka įtemptoje darbotvarkėje rasti valandėlę pasikalbėti apie gyvybės stebuklą, kuris ją, jaunutę studentę, įtraukė visa esybe.

– 2009-iesiems baigiantis jums skirtas Šv. Kristoforo apdovanojimas. 2000 m. buvote apdovanota ir Kunigaikščio Gedimino ketvirto laipsnio ordinu. Kaip vertinate šiuos apdovanojimus?

– Dėl to pati nesijaučiu kitokia, išskirtinė. Esu normalus eilinis žmogus, dirbantis savo darbą. Apdovanojimą vertinu, tačiau tam nesuteikiu ypatingos reikšmės. Apdovanojimai nekeičia mano gyvenimo, jais nesinaudoju taip, kad sakyčiau, jog pas jus dabar atėjo tokia ir tokia ordininkė, su manimi elkitės taip ir taip – šito nėra. Tiesiog nuoširdžiai dirbu.

Vis dėlto įdomu tai, kad Gedimino ketvirto laipsnio ordinas, kuriuo mane apdovanojo prezidentas Valdas Adamkus, yra valstybinis apdovanojimas, tačiau tiek dėmesio nesulaukiau kaip dabar, kai mane apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle. Vadinasi, šis apdovanojimas vilniečių yra gerbiamas.

– Kuo jus patraukė akušerio ginekologo specialybė?

– Mano specialybė šiandien ypač aktuali, nes gimstamumas Lietuvoje tikrai nedidelis. Tačiau ši specialybė man visuomet buvo žavi. Juk visiems daug maloniau atstovauti sričiai, kurioje tiek daug teigiamų emocijų. Mes kasdien turime 15–20 gimdyvių – tiek sulaukiame naujų piliečių, kuriuos pirmieji pasveikiname.

Pavyzdžiui, visi studentai būna labai laimingi pamatę pirmąjį gimdymą ir pusė iš jų tą pačią dieną nori tapti akušeriais ginekologais. Jie ne tik stebi gimdymą, bet visa grupė jame taip pat aktyviai dalyvauja.

Tik studentas mato tą gražiąją pusę – kaip gimsta žmogus. Tačiau kai atsisėdi į praktinės veiklos kėdę, tuomet susiduri ir su kitokiais reiškiniais, kurie gadina ir sveikatą, ir laiką suėda: skundai, didesnis žiniasklaidos dėmesys, kai komplikacijos painiojamos su klaidomis.

– Visi būsimi gydytojai žino, kad jų praktikoje bus ligonių, turinčių rimtų komplikacijų, tačiau juk tam pasirengti neįmanoma. Matyt, kiekviena žmogaus netektis skaudi ne tik ligonio artimiesiems, bet ir gydytojams. Naujagimio netektis tikriausiai emociškai paliečia dar skaudžiau?

– Komplikacijų visame pasaulyje būna įvairių, Lietuva nėra išimtis. Pačios baisiausios – vaiko ir nėščiosios ar gimdyvės mirtis. Tiesa, šiandien nėščioji ar gimdyvė Lietuvoje miršta itin retai.

Negaliu pamiršti vienos gimdyvės mirties. Mirė moteris, besilaukianti devinto vaiko. Labai sunki komplikacija – nukraujavo gimdant. Atmintyje išliko vienas atvejis, kuris iš dalies baigėsi sėkmingai. Gimdyvė kraujavo, o kraujas nekrešėjo. Net šios moters pavardę prisimenu, nors tai įvyko prieš 30 metų. Gelbėjant šią gimdyvę net ir kareivių kaip kraujo donorų buvo atvežta į kliniką.

Norėčiau priminti, kad tarpukario Lietuvoje nėščiųjų ir gimdyvių mirdavo apie 400 per metus. Vadinasi, ankstesnių kartų moterų gydytojai, tai yra mūsų mokytojai, atliko milžinišką darbą gelbėdami moters gyvybę.

– Galbūt jūsų specialybės gydytojai turi kokių prietarų, kurie saugotų nėščiąsias ir gimdyves nuo pavojų?

– Jeigu ištiko viena bėda, žiūrėk, kad tik nebūtų ir antros. Kaip prietaro bijome porinio atvejo. Iš tikrųjų nei prietarais, nei ekstrasensais netikime, gyvename ir dirbame realiame pasaulyje.

Būna, kad moteris būtinai nori gimdyti namie. Deja, yra tokių. Tenka paaiškinti, kad jei ji gali pasisamdyti reanimacijos brigadą sau ir vaikui, policijos pagalbą užtikrinti laisvam keliui nuo gimdymo vietos iki ligoninės operacinės, ir ta ligoninė būtų 3 minučių atstumu nuo jos namų, gal ir būtų galima gimdyti namie. Bet ar to reikia?

Šiandien gimdymo stacionarų įranga priartinta prie namų sąlygų. Tačiau reikia žinoti, kad komplikacijų net ir ligoninėje ne visada galima išvengti. Dėl to saugus gimdymas galimas tik gimdymo stacionare medikams prižiūrint. Taip pat gimdymo stacionarai turėtų įeiti į daugiaprofilinių ligoninių sudėtį.

– Dabar dažna nėščioji pageidauja, kad jai gimdant dalyvautų ir jos vyras arba artimas giminaitis. Kaip vertinate tokius moters pageidavimus?

– Su giminaičiais moterys gimdo retai, tačiau su savo vyrais – beveik visos. Pati to pradžia mums buvo visiškai nesimpatiška. O paskui pripratome ir vertiname tai kaip normalų visame pasaulyje egzistuojantį reiškinį.

Anksčiau gimdymo skyrius buvo lyg kariuomenės padalinys: vaikai suguldyti, tarsi surikiuoti, viename dideliame vežime, kiekvienas jų kas tris su puse valandos važiuodavo pas mamą ir kiekvieną kartą būdavo maitinami vis iš kitos krūties. Gimdyvių lankymo apskritai nebuvo. Ant langų moterys užrašydavo palatų numerius. Jei kuris "lankytojas" pavėluodavo, siuntinį moterys per palatos langą įsitraukdavo virve. Ir staiga tokie pokyčiai – atsirado vyrai. Kaip tai vyrai? Kodėl tie vyrai? Bet mes labai lengvai persiorientavome, nes visame pasaulyje taip yra. Ir medikams jie netrukdo, netgi padeda.

– Ar vyrai iš tiesų netrukdo?

– Na, būna visokių vyrų, kai kurie ir patrukdo. Nebuvo daug atvejų, kad vyrai būtų alpę. Kai jau darome ką nors, nuo ko vyrai gali alpti, prašome, kad jie išeitų. Vyrai dalyvauja gražiomis akimirkomis: kai gimsta vaikelis, kai reikia perkirpti virkštelę. Ir pateikiame vyrui tai, kas jam malonu. Nežiūrint viso to, žinia, skyrybų nemažėja. Su dideliu liūdesiu tai konstatuoju.

O šiaip vyrai netrukdo. Ir moterys nori, kad jie dalyvautų. Moterims, matyt, dėl to geriau, lengviau, kitaip juk jos to nenorėtų.

– Į ką labiausiai dėmesį turėtų kreipti visos besilaukiančios ar dar tik planuojančios tapti mamomis?

– Žmogaus atėjimas į pasaulį – labai gražus stebuklas. Atsimenu begales tokių akimirkų, juk klinikoje kasmet priimame apie 4 tūkst. gimdymų. Pastebėjome, jog vis dažniau gimsta dideli vaikai. Manau, taip yra dėl to, kad pasikeitė moterų mityba. Be to, jos nėra aktyvios gyvensenos atstovės, daugelis jų dirba sėdimą darbą ir mažai juda.

Pastaruoju metu daugėja cezario pjūvio operacijų. Pasikeitė požiūris į kai kurias nėštumo ir gimdymo ypatybes, pavyzdžiui, esant sėdmenų pirmeigai dabar moteris operuojama. Taip pat operacijų skaičių didina nėštumo ir gimdymo komplikacijos, nėščiosios ligos.

Reikėtų pabrėžti, kad sveika gyvensena, racionali mityba turi tapti visos visuomenės gyvenimo pagrindu. Vėlu keisti įpročius, kai moteris tampa nėščia. Kai mama tik sužino, kad ji savo įsčiose nešioja mergaitę, turi pradėti galvoti, jog ši jos mergaitė ateityje bus mama. Pirmiausia žmogus turi padėti pats sau, o tik paskui ieškoti gydytojo pagalbos.

Dosjė

Prof. G.Drąsutienė gimė 1948 m. Panevėžyje.

1972 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

1988 m. tapo medicinos mokslų kandidate.

Nuo 1974 m. ėmė dėstytojauti Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje.

1994 m. ėmė vadovauti Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikai.

2000 m. jai įteiktas Gedimino ketvirto laipsnio ordinas.

2007 m. atliko habilitacijos procedūrą ir tapo profesore.

2009 m. jai įteiktas Šv. Kristoforo apdovanojimas.

Prof. G.Drąsutienė viena ir su kitais autoriais išleido knygas "Vilniaus universiteto Akušerijos katedrai 200 metų", "Šeimos gydytojo vadovas", "Akušerija ir ginekologija šeimos gydytojo praktikoje", "Šeimos sveikatos enciklopedija", "Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovas", "Moters sveikatos ir grožio enciklopedija", paskelbė dešimtis mokslinių straipsnių.