Pasitinkant astronominį rudenį, pažymint dienos ir nakties susilyginimą, Neries krantinės Vilniuje šeštadienio vakarą suliepsnojo šimtaraštėmis baltiškų ornamentų juostomis.

Tradicinis Rudens lygiadienio ir Baltų vienybės minėjimo renginys kasmet rugsėjo 21–ąją suburia vilniečius ir miesto svečius. Nepabūgę lietaus šiemetės šventės dalyviai galėjo ne tik stebėti mistišką juostų „audimą“, bet ir patys, padedami organizatorių, iš žvakelių „pinti“ panašią priešingoje Neries krantinėje.

Lietuvių etninėje kultūroje juosta laikoma šventa ir net magiška. Tikėta, kad apsirišus ar pririšus ją, apsisaugoma nuo blogio jėgų. Juosta laikyta jungties, meilės, vienybės simboliu, ją dovanojant išreikštas artumas, draugiškumas, o kadangi manyta, kad juosta – mitologinio tilto analogas, ji būdavo ir auka anapusinio pasaulio būtybėms.

Šiemet Neries krantines sostinėje nutvieskė Laimos juostos. Ankstesniais metais vilniečius džiugino iš kelių tūkstančių žvakių „išausti“ ornamentai, susiję su  seniausiomis ir plačiausiai paplitusiomis Pasaulio medžio, Deivės ir Dvynių mitologemomis, simbolizuojantys Perkūną, Saulę ir ugnį, Žalčio motyvus, pasakojantys Vilniaus legendą ir žymintys Gedimino stulpus, Vilko pėdų ir XIV amžiaus apeiginio kirvelio ženklus, pagerbiantys Lietuvos laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių atminimą ir kt.

Šiais metais renginys skirtas literatūrologės, švietimo istorikės, švietimo reformos pradininkės, Lietuvos tautinės mokyklos kūrėjos, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narės hab. dr. Meilės Lukšienės gimimo 100-osioms metinėms. Jį lydėjo specialiai sukurta muzikinė kompozicija, sutartines traukė Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, įspūdingą pasirodymą padovanojo Vilniaus ir Trakų fakyrai, o šventę vainikavo Nerimi atplukdyta skulptūra „Gyvenimo siūlas“.

Apie Rudens lygiadienį

Rudens lygiadienis atneša pirmąsias šalnas, stiprius rūkus, šviesusis pusmetis užleidžia vietą tamsiajam, baigiasi masinė paukščių migracija į šiltuosius kraštus, o kanopiniai miško žvėrys pradeda kelti tuoktuves.

Lietuviai šią dieną švęsdavo džiaugdamiesi išaugintu ir subrandintu derliumi. Jie pagoniškajam žemės dievui Žemininkui aukodavo po porą gyvulių: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Ypač dažnai buvo aukojamas ožys, kuris senovės lietuvių laikytas vaisingumo simboliu.

Tikėtina, kad pagoniškoji rudens lygiadienio šventė krikščionybės laikais skilo į dvi šventes: šv. Mato arba Alutinio (rugsėjo 21 d.) ir Mykolines arba Dagotuves (rugsėjo 29 d.).

Alutinio diena buvo švenčiama jau nuėmus derlių. Tą dieną senovės lietuviai gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus. Alumi buvo vaišinami giminės ir kaimynai, jį aukodavo dievams. Nuo šios dienos jau drausdavo maudytis upėse ir ežeruose bei gaudyti vėžius.

Dagotuvės simbolizuoja bulviakasio ir rudens darbų pabaigą. „Daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčių daigus. Tai derliaus šventė, susijusi su pabaigtuvių vaišėmis ir bobų vasara, kuri dažniausiai į Lietuvą atkeliauja po Mykolinių. Įprastai bobų vasara Lietuvoje trunka apie savaitę.