Ant ilgo garsiausių rusų disidentų vėlių suolelio neseniai atsisėdo ir Rusijos sąžine vadintas Aleksandras Solženicynas. Jo kūrybą, sudrebinusią režimo pamatus, sovietmečio Lietuvoje platino įvairiais saitais su rašytoju susiję žmonės.
Kalėjo aprašytame lageryje
Lietuvą sovietmečiu pasiekdavo ne tik Rusijos pogrindžio leidiniai. Čia lankydavosi ir žinomi Rusijos disidentai. Jų veiklos įkvėpti ir lietuviai steigė pogrindžio spaustuves, platino leidinius ir atsišaukimus.
"Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje platintas perfotografuotas "Gulago archipelagas". Raidės buvo tokios smulkios, kad teko skaityti per padidinamąjį stiklą. Kartu buvo galima gauti Vakarų radijo stočių, kurios skaitė šią unikalią knygą rusų kalba, įrašų. Lietuvoje klausytis šių radijo stočių buvo sunku, Sovietų Sąjunga visokiais būdais tai trukdė, todėl specialiai vykdavau į Druskininkus, kur buvo gerai girdėti "Laisvės" radijas lenkų kalba", - prisiminė kaunietis Jonas Venckevičius, kuris nuo paauglystės pasinėrė į antisovietinę veiklą ir kalėjo Stalino lageriuose.
Skaitydamas "Gulago archipelagą" J.Venckevičius aptiko A.Solženicyno paminėtą specialųjį Kalinino (dabar Tverė) lagerį, kuriame kaunietis kalėjo 1945 m. - tai yra knygoje aprašomu metu.
"Skaitydamas knygą aš žinojau atsakymą į klausimą, į kurį autorius negalėjo atsakyti. Anuomet nebuvo galimybių susisiekti su A.Solženicynu, todėl dabar, nors ir pavėluotai, naudojuosi proga atskleisti tiesą, kurios jis nežinojo", - sakė pašnekovas.
Ko nežinojo A.Solženicynas?
1945 m. į sovietų lagerius buvo vežami ir grįžusieji į Rusiją iš tų Europos šalių, į kurias juos išvežė naciai. Grįžusieji buvo kaltinami Tėvynės išdavimu arba bendradarbiavimu su priešais, antitarybine agitacija.
"A.Solženicynas rašo, kad pirmosiomis karo dienomis į Švediją pateko grupė rusų laivyno jūreivių. Neutralioje Švedijoje karo metais jie gyveno puikiau nei Sovietų Rusijoje prieš karą. Pasibaigus karui, Švedija jūreivius grąžino Rusijai ir jie iškart atsidūrė lageryje. Apie tai kažkas pranešė Švedijai, - pasakojo J.Venckevičius. - A.Solženicynas, rašydamas knygą, nežinojo, kas tai padarė. O aš žinojau atsakymą, nes kalėjau tame pačiame lageryje."
Anot pašnekovo, vienintelis būdas 1945 m. ištrūkti iš speclagerio Kalinine - sutikti dirbti Rygos ir Talino uostų atstatymo darbuose. "Tarp sutikusiųjų buvau aš ir keli "švediško srauto" jūrininkai. Statybos reikalais laivu "Škval" plaukėme į rusų pasisavintą salą prie Suomijos, tačiau, norint ją pasiekti, laivas turėjo užsukti į Helsinkio reidą, nes kito kelio nebuvo - viskas užminuota, - prisiminė kaunietis. - Reide du jūrininkai, latviai Andersonas ir Petersonas, iššoko iš laivo ir pasiekę Suomijos krantą pranešė Švedijai apie grąžintų į Rusiją jūreivių likimą."
Švedų spauda pakėlė didelį triukšmą. Tuomet rusai po mėnesio pakvietė švedų žurnalistus atvažiuoti ir įsitikinti, kad tai - melas. Tuo tarpu skubiai į Leningradą iš lagerio pervežti jūreiviai buvo visą mėnesį gerai maitinami, įprato vilkėti dailius kostiumus. Suprantama, rusams pavyko apdumti Vakarų žurnalistams akis - gražiai atrodantys kaliniai piktinosi buržuazine spauda, pasakojo, kaip jie puikiai gyvena, mokosi ir dirba, nes žinojo, kad kitaip gautų devynis gramus švino į pakaušį.
Po viso šio politinio spektaklio Andersonas ir Petersonas buvo už akių nuteisti sušaudyti.
Susipažino su garsiu disidentu
Žinomas ne tik Lietuvoje politkalinys, Nepriklausomybės akto signataras Balys Gajauskas nė karto tiesiogiai nebendravo su A.Solženicynu, tačiau gerai pažinojo artimą jo draugą, disidentą Aleksandrą Ginzburgą. Su juo B.Gajauskas susipažino viename Mordovijos lageryje, iš kurio po 25 metų kalinimo už antisovietinę veiklą grįžo į Lietuvą.
Baigiantis karui A.Solženicynas buvo areštuotas už aštrų pasisakymą prieš Staliną laiške draugui ir išsiųstas į lagerius, o po to - į tremtį iki gyvos galvos, tačiau 1956 m. reabilituotas ir įsikūrė Riazanėje. Kai 1962 m., pritariant Nikitai Chruščiovui, buvo išleista jo apysaka "Viena Ivano Denisovičiaus diena", A.Solženicynas pradėjo gauti šūsnis laiškų iš buvusių kalinių - tai buvo "Gulago archipelago " - titaniško darbo, Vakaruose išleisto 1973 m., - pagrindai.
Šiame istoriniame tritomyje A.Solženicynas panaudojo savo lagerių ir tremties užrašus, tritomyje atkūrė tautų tragediją stalininių represijų metu. Už tai jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir deportuotas į Vokietiją.
Vertė įžymųjį kūrinį
"Nors ir stebimas budrių Lietuvos KGB akių, sugebėjau palaikyti ryšį su Aliku - taip A.Solženicynas vadino A.Ginzburgą. Iš jo sužinojau, jog A.Solženicynas pageidauja, kad jo knygą į kitas kalbas verstų buvę politkaliniai", - pasakojo B.Gajauskas.
B.Gajauskui jau beprarandant viltį surasti patikimą "Gulago archipelago" vertėją į lietuvių kalbą, sulaukė A.Ginzburgo pasiūlymo šio darbo imtis pačiam. Nors ir nuolat sekamas saugumiečių B.Gajauskas sutiko imtis šio itin pavojingo darbo. "Kai jau buvau išvertęs 193 puslapius, kagėbistai mano namuose atliko kratą. Supratau, kad versti nebegaliu. Įkalbinau Kęstutį Jokubyną baigti versti vieną dalį, likusią baigė kitas vertėjas."
Baigtą versti pirmąjį knygos tomą B.Gajauskas 1976 m. pabaigoje atidavė atvažiavusiam į Lietuvą A.Ginzburgo siųstam žmogui. Po keleto mėnesių A.Ginzburgas buvo suimtas, netrukus ir B.Gajauskas. Jiedu susitiko Mordovijos ypatingojo režimo lageryje. Kai B.Gajauskas paklausė A.Ginzburgo apie lietuviško vertimo likimą, šis atsakė, kad viskas tvarkoje. Po to šis politkalinys pateko į Vakarus. Ten pat atsidūrė ir B.Gajauskas, kurio išlaisvinimu iš lagerio rūpinosi JAV Senatas ir Kongresas. Į Lietuvą grįžo 1989 m., kai Rusijoje pirmą kartą oficialiai buvo išleistas "Gulago archipelagas".
"Lietuvai atgavus Nepriklausomybę nuvažiavau į Paryžių, kur gyveno A.Ginzburgas, nes rūpėjo "Gulago archipelago" vertimas. Ir vėl išgirdau - nesirūpink, viskas tvarkoje. Prabėgo metai kiti, buvęs bendražygis mirė. Tuomet parašiau laiškus jo žmonai Arinai ir A.Solženicyno žmonai Natalijai, kuri kartu buvo ir sekretorė, tačiau abi nieko apie vertimą nežinojo", - pasakojimą baigė B.Gajauskas.
Susirašinėjo su Tėvu Stanislovu
Tėvą Stanislovą dažnai lankydavusi jo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė šiuos susitikimus fiksuodavo savo dienoraštyje, vėliau tapusia atsiminimų knyga "Tėvas Stanislovas - mažutėlių tarnas". Joje yra A.Solženicyno laiško Tėvui Stanislovui faksimilė. Laiško autorius dėkoja už jo atsiminimą ir dovaną, kuri geriausiai išreiškia lietuvio dvasią (gal tai buvo Rūpintojėlis?). Kartu rašo, kad su daugybe lietuvių susidraugavo lageryje, jog visada su meile juos atsimena ir tiki, kad Dievo šviesa niekada jų neapleis.
"Paberžės bažnyčios klebonijoje sovietmečiu šalia Vydūno, A.Strazdelio ir A.Mackevičiaus bareljefų kabėjo įrėminta A.Solženicyno nuotrauka. Būtent čia, Paberžėje, skaitydavau ir rusišką pogrindžio spaudą. Gavau paskaityti "Gulago archipelagą", "Pirmajame rate", "Vėžininkų korpusą". Tėvas Stanislovas duodavo šias knygas paskaityti jam artimiems žmonėms", - pasakojo B.Tiknevičiūtė.
Svarbiausi A.Solženicyno biografijos faktai
Gimė Kislovodske 1918 m.
Rostove prie Dono tapo diplomuotu fiziku - matematiku.
Praėjo visą Antrąjį pasaulinį karą, apdovanotas keliais ordinais.
1945 m. išsiųstas į lagerį.
Užsienyje išleidus A.Solženicyno knygas, 1965 m. KGB konfiskavo rašytojo archyvą.
1970 m. rašytojui paskirta Nobelio literatūros premija.
1974 m. A.Solženicynas deportuotas į užsienį.
1994 m. grįžo į Rusiją.
1998 m. atsisakė aukščiausio Rusijos ordino.
2007 m. Rusijoje pradėti leisti A.Solženicyno "Raštai" (30 tomų).
2008 m. rugpjūčio 3-osios naktį mirė. Kaip ir norėjo, savo namuose.
Naujausi komentarai