Prieš dvidešimt metų gimęs Sąjūdis trakiškio Romualdo Lanko, žmonos Anos ir jų vaikų nepalieka ligi šiol. Ši šeima laikoma kovų už Lietuvos Nepriklausomybę simboliu.

Tautinio atgimimo polėkis, laisvės dvasia išaugino, subrandino gausią penkių vaikų šeimą. Suaugusiems Lankų vaikams, trims dukroms ir dviem sūnums, Sąjūdis – ne skambus žodis iš praeities, o jų pačių gyvenimas.
Pirmasis Trakų rajono Sąjūdžio narys, Nepriklausomybės gynėjas ir tikras pilietis R.Lankas vaikus auklėjo istorinių permainų gūsiuose. Tėvas ir jo atžalos su trispalve rankose buvo nuolatiniai Sąjūdžio mitingų, akcijų ir Sausio 13-osios dalyviai. Visur esantys, smalsūs ir drąsūs vaikai buvo tikri Lietuvos gavrošai.
Sutikti Romą be vaikų buvo neįmanoma. Mažieji stebino savarankiškumu, stengėsi padėti tėvui, nezirzė ir nesiskundė pavargę, alkani ar sušalę. Mat namuose jie nebuvo auklėjami it šiltnamyje.

Vaikai – apsaugininkai

Su visais penkiais mažyliais R.Lankas dalyvavo net sovietų saugumo sekamame 1987 m. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. „Tada nuvedžiau vaikus ir į Gedimino pilį. Galvojau, gal paskutinį kartą, gal mane suims“, – prisiminė anuos laikus Romas. Jo nesuėmė. Liko mažųjų nuotrauka ir pirmosios istorijos pamokos, kurias ir dabar prisimena suaugę Romo vaikai.
„Vaikai buvo lyg mano apsaugininkai. Jeigu man kas nors būtų atsitikę, juos vis tiek būtų pargabenę namo ir pasakę, kur aš. Be to, norėjau, kad vaikai matytų ir jaustų tuos istorinius įvykius, kuriais gyvenome“, – tikino daugiavaikis tėvas.

Nepamiršta tėvų namų

„Romualda, Ramunė, Algis, Vytautas. Trūksta tik Nijolės“, – pro duris įeinančius ir besišypsančius suaugusius savo vaikus vardijo jų motina Ana. Šeima susirinko bendrai nuotraukai. Prie senutėlio pianino kuklioje svetainėje, kurioje per dvidešimt metų mažai kas pasikeitė. Tik ant sienų atsirado daugiau šeimos fotografijų.
Romualda ir Ramunė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tapo smuikininkėmis, abi ištekėjusios, sukūrė šeimas ir gyvena Vilniuje. Algis Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo inžinieriaus profesiją, jauniausias Vytautas netrukus baigs Lietuvos žemės ūkio universitetą.
Nijolė trejus metus gyvena ir dirba Airijoje. Jos trylikametė dukra Kristina gyvena su seneliais. „Tai mūsų jaunėlė“, – juokiasi niekada geros nuotaikos neprarandanti penkių vaikų motina Ana.
Ar dažnai susirenka ši gausi ir laiminga šeimyna? „Per didžiąsias šventes – visada“, – sakė Ana ir nubėgo į virtuvę. Namuose bemat pakvimpa rūgštynių sriuba.

Namai su ratais

Sąjūdžio laikais Romo nebuvo įmanoma įsivaizduoti ne tik be penkių jo vaikų, bet ir be legendinio zaporožiečio. Palaikis, springstantis kiauru dugnu miniatiūrinis automobilis – tikra Sąjūdžio laikų relikvija. Juo trakiškis dardėjo į susirinkimus ir šimtatūkstantinius mitingus.
Ši mašina, kaip ir jos šeimininkas, buvo neįtikimai ištverminga. Į ją Romas sutalpindavo visą šeimą, trispalves vėliavas ir plakatus. Kartais automobilis užgesdavo vidury gatvės, bet pašokęs beveik piestu vėl išjudėdavo.
Kai vaikai mitinguose nebesilaikydavo ant kojų, automobilis jiems atstodavo ir lovą, ir namus.

Teko vežioti ir pinigus

„Pirmas Sąjūdžio keliones šia mašina neseniai linksmai man priminė Kazimira Prunskienė. Automobiliu vežėme prie Vilniaus arkikatedros vykusiame mitinge, kur į Maskvą buvo išlydėti Lietuvos delegatai, suaukotus pinigus. Žmonės pinigus dėjo į apverstą mano skėtį, paskui užklupo lietus ir pinigai peršlapo. Surinkome daugiau nei 3 tūkst. rublių. K.Prunskienės namuose jos dukra rublius džiovino lygintuvu“, – pasakojo R.Lankas.
Grįžę Lietuvos delegatai buvo sutikti Vingio parke per milžinišką mitingą. Per jį Sąjūdžiui suaukotus 20 tūkst. rublių R.Lankas gabeno į Arvydo Juozaičio namus. Pinigus skaičiavo pabėrę ant grindų. Į juos įvirtęs mažasis Romo sūnus voliojosi ir stebėjosi, kaip tie popierėliai šlama.
„Visi pinigai buvo kruopščiai suskaičiuoti ir perduoti iždininkui“, – užtikrino R.Lankas.

Savaitę gyveno tarp barikadų

Tikrais namais zaporožietis tapo 1991-ųjų sausį. Sausio 12-osios pavakarę į automobilį susisodinęs keturis vaikus Romas pasuko prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos. Dešimtmetė dukra Ramunė sirgo, todėl liko namie su motina.
Girdėjo šūvius prie Televizijos bokšto, sužinojo, kad žuvo žmonių. Išgirdęs, kad tankai artėja prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, R.Lankas zaporožietį pastatė už Žvėryno tilto prie Neries ir į patalynę susupo vaikus. Pasakė, kur jo ieškoti, ir nuskubėjo į tūkstantinę minią.
„Namo negrįžome savaitę, nors neturėjome nei maisto, nei pinigų. Gyvenome tarp barikadų ir automobilyje. Vaikai apšildavo ir gaudavo pavalgyti Mokslų akademijos Turizmo centre prie Martyno Mažvydo bibliotekos. Pavargę tame rūsyje ir nusnūsdavo“, – pasakojo R.Lankas, savo ranka anglimi ant barikadų parašęs istorinį šūkį „Lietuvos širdis“.
„Išgirdusi apie žuvusius laisvės gynėjus, ėjau iš proto. Iš Romo nesulaukiau jokių žinių. Tais laikais mobiliųjų telefonų juk nebuvo. Skambinau ir klausinėjau, ar tarp žuvusiųjų nėra mano vyro ir vaikų. Pati važiuoti negalėjau, slaugiau sergančią dukrą“, – netvardydama jaudulio išbandymų dienas prisiminė A.Lankienė.
Moteris raudojo balsu, kai praėjus keletui dienų telefonu pagaliau išgirdo vyro balsą. Romas su vaikais gynė Tėvynę ir skambučiai jam neatrodė svarbūs. Laisvės gynėjo Sausio 13-osios atminimo medalį Romas laiko ne tik savo, bet visos savo šeimos apdovanojimu.

Liga apniaukė gyvenimą

„Rymodavau prie lango ir laukdavau, kada manieji grįš. Pražiūrėdavau akis. Bet mūsų vaikai nei pavargdavo, nei sirgdavo“, – šypsojosi Ana. Moteris prisipažįsta, kad sunkiausi išbandymai šeimą ištiko vėliau, jau atkūrus nepri-
klausomą Lietuvą. Ne bankų griūtis, privatizavimo skersvėjai apniaukė Lankų šeimos gyvenimą. Šeima visada gyveno labai kukliai.
Romui prireikė antros sudėtingos širdies operacijos. Maža to, į avariją pateko sūnus Algis.
„Po ligos Romas į darbą – buvusią „Dinamo“ sporto bazę – nebegrįžo. Ir būdamas sveikas jis visiems buvo lyg rakštis. Dėl savo veiklos nuolat kentėdavo. Vyras gaudavo 380 litų invalidumo pensiją, ir vargiai sudurdavome galą su galu. Vaikai studijavo ir mokėsi, buvo labai sunku“, – tik kartą sunkiai atsiduso anuomet Trakų apylinkės teismo antstole dirbusi moteris.

Užteko sriubos ir bulvių

Užkluptas sunkumų vienas Sąjūdžio kūrėjų ir aktyvistų neieškojo protekcijos ar paramos iš valstybės vyrais tapusių savo bendražygių. Romui tai neatrodė priimtina. Atgavęs jėgas jis vėl pasinėrė į donkichotiškus žygius ir teisybės paieškas.
Žmona ir nebandė perauklėti vyro. „Išaugau šeimoje, kuriai valgį gamindavau iš nieko. Nepritekliai manęs negąsdino. Privirdavau sriubos, sutaisydavau bulvių ir burokų salotų su aliejumi, ir visi buvo sotūs“, – žvaliai pasakojo A.Lankienė.
Draugiška šeima augo ir brendo, dėl sunkumų nesiskundė. Vienas po kito namus paliko mokslus baigę ir profesijas įgiję vaikai. Jie sukūrė šeimas ir augina savo vaikus. Lankų namuose liko jaunėlis Vytautas ir anūkė Kristina.

Gynė rekrūtų teises

„Sąjūdžio priešaušryje tarp žinomų mokslininkų, meno žmonių buvau vienintelis prasčiokas. Tačiau mes buvome lygūs ir atviri vieni kitiems. Buvome bendražygiai ir tokie išlikome. Aš sąmoningai nestojau nė į vieną partiją, kad nesijausčiau suvaržytas. Atvirkščiai, būdamas nepriklausomas galiu atsiduoti pilietinei pareigai“, – sakė R.Lankas.
Tai ne tik skambūs žodžiai. Prieš trejus metus piliečio R.Lanko dėka Seimas priėmė įstatymo pataisą, už kurią turi būti dėkingi apie 300 tūkst. okupacinėje sovietų armijoje tarnavusių Lietuvos vyrų. Įstatymas atkūrė istorinę teisybę – į darbo stažą įskaitomas ir armijoje tarnautas laikas.
Romas dėl šio tikslo metus varstė teisingumą vykdyti turėjusių įstaigų duris. Tačiau įvairių instancijų Lietuvos teismuose bylą pralaimėjo ir pasiekė Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą.
Vis dėlto pastarojo nebeprireikė, šalies teisinė sistema pagaliau atsikvošėjo. Teisingumas buvo atkurtas. Šią žmogaus teisių bylą išleido kaip knygą „Kareivis ieško teisybės“.

Yra ką veikti Lietuvoje

„Į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Stebėjausi, kad prieš kelias dienas Mokslų akademijoje vykusioje Sąjūdžio iniciatyvinės grupės konferencijoje kilo naujų idėjų. Kur buvome 20 metų? Iniciatyvos reikalingos, bet jau kitokios“, – apie galimą Sąjūdžio gaivinimą Romas turi savo nuomonę.
R.Lankas įsitikinęs, kad Sąjūdis pasiekė svarbiausią tikslą – sugriovė SSRS imperiją ir atkūrė nepriklausomą Lietuvą.
„Sąjūdžio dėka nebuvo sukiršintas daugiatautis Trakų rajonas, įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Tačiau daugelis problemų liko tos pačios: kultūros paveldo išsaugojimas, ekologija ir – svarbiausia –
biurokratų valdžios korupcija. Sąjūdis neatlaikė išbandymų valdžia ir pinigais“, – apie visą Lietuvą ir Trakus kalbėjo R.Lankas.