„Šiandien, stovėdami čia, turime mėginti matyti ne minią ir ne skaičius, o žmones – motiną, vedančią už rankos vaiką, tėvą, kuris visai neseniai vakarais grįždavo į savo namus, senelius, kurie tikėjosi sulaukti anūkų, vaikutį, kuris dar nežinojo, kuo norės būti užaugęs – jie turėjo vardus, turėjo savo balsus, veidus, savo prisiminimus, jie turėjo ateitį, ji iš jų buvo atimta“, – Panerių memoriale trečiadienį sakė Seimo pirmininkas Juozas Olekas.
„Kiekvieną kartą atėjus į Panerius, norisi kalbėti tyliau, nes čia yra ta vieta, kurioje žodžių visada bus per mažai. Čia baigiasi dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimai, tačiau nė vienas iš jų čia neprasidėjo. Prieš Panerius buvo namai, buvo šeimos pietūs ir vaikų juokas, buvo mokyklos, darbai, šventės, buvo pirmosios meilės, vestuvės ir gimstantys vaikai, buvo planai rytojui, buvo paprastas žmogaus gyvenimas“, – pažymėjo jis.
Premjeras Mindaugas Sinkevičius savo ruožtu pabrėžė, kad net ir po daugelio dešimtmečių tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai, o Paneriai mena žmones, kurie ten atėjo paskutinį kartą.
„Jie augino vaikus, kūrė verslus, gydė, mokė, rašė ir meldėsi. Jie kūrė savo ateitį, o kartu ir Lietuvą. Bet jų gyvenimas buvo nutrauktas“, – savo kalboje akcentavo Vyriausybės vadovas.
„Paneriai nėra tik žydų tragedijos vieta. Tai Lietuvos tragedijos vieta. Tai vieta, kuri reikalauja šiandien mūsų atminties, sąžinės ir drąsos nelikti abejingiems. Juk Holokaustas neprasidėjo Panerių duobėse. Prieš žudymą būta žodžių, būta melo, būta žmonių skirstymo į savus ir svetimus, būta žmonių žeminimo ir niekinimo ir būta abejingumo, būta bailios tylos“, – tvirtino M. Sinkevičius.
Premjero teigimu, nors sugrąžinti nužudytųjų neįmanoma, tačiau privalu išsaugoti jų atminimą.
„Turime saugoti tiesą, laiku užkirsti kelią neapykantai. Turime kurti Lietuvą, kurioje nė vienam žmogui nereikėtų bijoti dėl savo vardo, kilmės ar tikėjimo. Kurti Lietuvą, kurioje mus sietų tarpusavio pagarba ir atjauta“, – sakė jis ir akcentavo, kad kiekvieno atsakomybė yra saugoti, kad riba tarp žmogiškumo ir neapykantos nebūtų peržengta.
Aukų pagerbimo ceremonijoje trečiadienį dalyvavo daugiau nei šimtas žmonių, tarp jų parlamento vadovas, premjeras, ambasadoriai, žydų bendruomenės nariai.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS prieš ceremoniją teigė, kad kalbant apie Vilniaus getą reikia žiūrėti kiek plačiau ir galvoti apie Holokausto pradžią, kai buvo nužudyti per pirmąjį pusmetį 180 tūkst. žydų.
„Žuvusiųjų labai daug ir čia, kurie guli žmonės, tai guli kurortinėje vietoje. Ten, kur žmonės anksčiau važiuodavo ilsėtis, o juos vežė čia žudyti. Ypač simboliška, kad tokioje aplinkoje, tokiame gražiame miške, kaip brutaliai buvo nužudyta šitiek žmonių“, – aiškino ji.
F. Kukliansky pabrėžė, kad antisemitizmas niekur neišnyko ir, anot jos, tą rodo rinkėjų palaikymas „Nemuno aušrai“.
„Žydų taip mažai yra, kad negalima jų neapkęsti. Jų nėra. Mažuose miesteliuose nėra. Bet, prašau, partija, kuri savo lozungu mini neapykantą žydams, gauna 200 tūkst. balsų. Tai reiškia, tas užslėptas latentinis antisemitizmas yra, pirmiausia (tai – BNS) mes turime suprasti, kad jis yra, o tada jau imtis priemonių“, – teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Rugsėjo 23-ioji minima kaip Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 metais likviduotas Vilniaus getas. Jis sostinės Senamiestyje įkurtas 1941 metų rugsėjo 6 dieną, jame kalinta beveik 40 tūkst. žmonių.
Jau pirmosiomis nacistinės Vokietijos okupacijos savaitėmis prasidėjo masinės žudynės Paneriuose, Kauno fortuose, Vidzgirio miške ir kitose Lietuvos vietose.
Žudynėse dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir jų vietiniai talkininkai. Vien 1941 metų birželio–lapkričio mėnesiais sunaikinta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. Iki 1944 metų šalyje nužudyta daugiau kaip 200 tūkst. žmonių. Iki karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta apie 6 mln. žydų.
(be temos)