"Turiu kai ką įdomaus parodyti", – paslaptingai tarstelėjai archeologas Algirdas Žalnierius. Tyrinėjantis senąjį Kauną specialistas džiaugiasi kiekvienu radiniu. Juos tebedovanoja šimtmečius menantys rūsiai ir Senamiesčio kiemų grindinys.
Gyveno tvarkingas miestietis
Einu paskui archeologą į vieną Senamiesčio kiemelių. Aiktelėju iš nuostabos, nes po mano kojomis atsiveria gili duobė su raudono mūro liekanomis ir senais skliautais. Du vyrai mojuoja kastuvais, trečiasis kapsto žemes mažu kastuvėliu. "Čia kolega Dainius Balčiūnas šukių ar dar ko vertingo ieško", – paaiškina A.Žalnierius ir suskumba pridurti, kad piniginio lobio nerado. "Jis mums ir nepriklausytų", – juokiasi archeologas.
Už poros šimtų metrų nuo Kauno rotušės tyrinėdami žmogaus, ko gero, pirklio, sklypą, archeologai atkasė XVI a. antrojoje pusėje statyto namo, kuriame laikytos prekės, liekanas. Spėjama, kad namas ir šalia jo buvęs 14 arų sklypas priklausė vokiečių kilmės Kauno miestiečiui Jonui Bliumnau. "Statyta turtingo žmogaus, nes plytos tais laikais buvo tikrai nepigios", – paaiškino A.Žalnierius. Pastato greičiausiai neliko po karo su Maskva, apie 1855–1860-uosius. Vėliau, XIX a., čia buvo pastatytas gyvenamasis namas.
Spėjama, kad šiame pastate gyveno labai tvarkingi žmonės. "Tais laikais viskas, ko nereikia, buvo išmetama tiesiai į kiemą. Čia kiemas švarus – žvyras, smėlis, ruda žemė. Radome netgi du grindinių lygius", – pasakojo archeologas ir juokaudamas pridūrė, kad labai tvarkingi, vokiško mentaliteto žmonės archeologams yra visai neįdomūs.
Kauno praeitis – miglota
Ant išlikusių akmeninių grindų vyrai rado penkis varinius šilingus. A.Žalnierius paaiškino, kad tai – vadinamieji Jono Kazimiero pinigėliai, kuriuos, esant didelei infliacijai, kaldino naudoti kaip popierinius. Jų vertė buvusi labai maža.
Bene labiausiai tyrinėtojus nudžiugino XVII a. antrojoje pusėje mūrytos krosnies likučiai: pagrindas ir daug koklių duženų. "Griaunant pastatą krosnis buvo nuversta, sveiki kokliai išrinkti, o viskas, kas sudužo, liko čia. Bus galima atkurti krosnies vaizdą", – džiaugėsi specialistas.
Dar vienas retas radinys – koklis su miestiečio herbu. Kaune iki šiol rasti aštuoni ar devyni miestiečių herbai. "Kaip ir visais laikais, tuštybė masino. Turtingi miestiečiai gaudavo nobilitetą arba paveldimą titulą. Aišku, už pinigus. Jis suteikdavo tokį šunbajorio statusą, bet žmogus jautėsi aukštesnis už savo kaimynus", – ano meto subtilybes dėstė archeologas.
Kauno praeities tyrinėtojai tikėjosi rasti senesnių laikų, apie kuriuos nėra žinių, kultūrinį sluoksnį. "Visa žemė permaišyta. Radome gal penkių centimetrų storio sluoksnį. Seniausias Kauno laikotarpis lieka gana miglotas ir daugeliu atvejų hipotetinis", – neslėpė apmaudo A.Žalnierius.
Radinys pakeitė projektą
"Tai va, turime akmenų krūvą", – juokavo į savo šešių arų sklypą pačioje miesto širdyje užsukę advokatas Gintaras Černiauskas ir Laura Daumantaitė. Pasiteirauju, ar čia bus gyvenamasis namas. "Namukas. Norime gražiai įkomponuoti į Senamiesčio erdvę. Buvo suprojektuota šiuolaikiška dėžė, bet tokios čia negalima statyti. Rūsys bus įspūdingas, net nesitikėjome. Ta sena XVI a. plyta, akmuo turi savo dvasią. Gal bus šiek tiek panašu į Maironio muziejų", – atskleidė idėją savininkas.
Per sklypą eina "Kauno energijos" trasa, tad reikėjo gauti leidimą kasinėti. Savininkas jo laukė metus ir apgailestauja, kad 1976-aisiais tiesiant trasą daug kas buvo išdaužyta, sunaikinta. "Nesuspėjome sustabdyti darbų. Dalį vertingos informacijos tada tikrai sunaikino", – pripažino A.Žalnierius, tuomet pradėjęs dirbti archeologu.
Jis labai džiaugiasi, kad sklypo savininkas pasiryžęs viską išsaugoti. "Tai, kas po žeme, liks nepaliesta ateities kartoms. Juk mes – ne paskutiniai archeologai", – šypsojosi A.Žalnierius.
Susitinka skirtingi amžiai
"Norėjome išsaugoti Senamiesčio kiemelio dvasią, tik jis bus dengtas skaidriu stogu", – paaiškino Kurpių gatvėje įrengiamo viešbučio savininkė Neringa Ivanauskienė. Kol kas neišvaizdus namas skendi statybų dulkėse. Tačiau Senamiesčio dvasia, dirstelėjus į 1820 m. statyto namo raudonas plytas, tikrai jaučiama. Šalia sudėtos senos aptrupėjusios plytos, kurias darbininkai pritaiko naujose erdvėse.
"Retas atvejis, kai savininkai stengiasi išsaugoti visus atrastus senuosius elementus, – pagyrė archeologas.A.Žalnierius. – Šiame name susitinka įvairūs laikai – nuo XVI amžiaus iki šių dienų."
Radinių savybė – stebinti
Būsimojo viešbučio savininkė N.Ivanauskienė pasakojo, kad įsigijusi pastatą aptiko du rūsius. Į vieną jų buvo galima patekti labai susilenkus, o kitame buvo įmanoma tik ropoti. Archeologus labiausiai džiugina XVI a. rūsys. Tokių rytinėje senojo Kauno dalyje kol kas rasta vos keturi.
Iš rūsio patekome į erdvę, kur atsiveria iš didžiulių akmenų sumūrytas pamatų ir sienos kampas. Archeologas patvirtino, kad tai pastato kampas ir senoji laiptinė su skliautu, per kurią į vidų buvo galima patekti iš kiemo. Laiptinės skliautas buvo pertvarkytas praėjus maždaug 300 metų nuo pastatymo, apie XIX a. "Retai nutinka, kad išsaugomi visi elementai, liudijantys pastato pokyčius", – stebėjosi archeologas.
Tamsiais labirintais nukeliaujame iki XIX a. pamatinės sienos, sumūrytos vien iš akmenų. A.Žalnieriaus teigimu, paprastai pamatus mūrydavo iš plytų laužo ir kalkių skiedinio. Už sienos atsiveria įspūdingi XIX a. dvinaviai rūsiai. "Sumūrytos dvi navos, per vidurį paremtos kolonomis. Tokių XVII a. rūsių radome, o šitas yra XIX a. Gana neblogai viskas išlikę", – džiaugėsi radiniu archeologas.
Ir peilis, ir keramika
Pastato, kuriame veiks dar vienas Kauno senamiesčio viešbutis, kieme specialistai rado viską, kas priklausytų rasti. Idealiai gražūs, nesuardyti XVI–XIX a. susiformavę metro storio kiemo sluoksniai. "Šiukšlių per daug nemetė, bet visa kita buvo pilama į kiemą. Radome koklių fragmentų, kovinį peilį, keramikos. Keletą senų indų atkūrėme iš duženų. Rekonstruosime ir koklius", – pasakojo archeologas. N.Ivanauskienė pasiryžusi radinių nuotraukas eksponuoti viešbutyje.
Ponios Neringos klausiu, ar jau susipažino su pastate gyvenančiais vaiduokliais. "Kol kas nesutikome. Kai pradės bildėti, žinosime, kad yra", – juokėsi moteris. Pastate dirbantys vyrai įsitikinę, kad tuose namuose, kurių dalis buvo nugriuvusi, vaiduokliai negyvena.
Dauguma namų būdavo mediniai, o rūsius statydavo mūrinius. Kas keli metai mieste kildavę gaisrai nusiaubdavo viską, o mūriniai rūsiai išlikdavo su visomis gėrybėmis.
Senų koklių Kaune randama dažnai, nes mieste būta daug koklių gaminimo vietų.
Naujausi komentarai