Spaudos kioskų pardavėjų darbas – ypatingas. Ne vien dėl to, kad darbo ritmą diktuoja miestiečių dienotvarkė. Kioskininkams tenka būti ir psichologais.

Užsiaugino savo pirkėjų

Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvės sandūroje stovintis spaudos kioskas, atrodos toks, kaip ir visi. Tik štai pro jo langelį viešojo transporto bilietėlius, laikraščius ir kitas prekes pardavinėjanti ponia Tatjana šį darbą dirba jau šešiolika metų.

Viskas prasidėjo nuo netikėto draugės skambučio ir pasiūlymo dirbti "Kauno spaudos" kioske netoli pilies.

"Pasirodo, ateiti į darbą reikėjo jau kitą dieną – viskas įvyko taip staiga, kad sprendimą priėmiau net gerai jo neapgalvojusi", – savo lemtingą poelgį prisimena ponia Tatjana.

"Padirbėjus prie pilies, paskui trumpai dar kitoje vietoje, mane su bendradarbe po kokių trejų metų perkėlė čia", – pašnekovė mostelėjo ranka į Vilniaus gatvę.

Moteris šmaikštauja, kad jau net ir skaitytojus per tiek laiko spėjo užsiauginti. "Žiūrėk, mergaitė perka kokį "Naminuką", paskui jau "Panelės" prašo, o dar vėliau jau ir suaugusioms moterims skirtus žurnalus įsigyja, su savo vaikais ateina", – stebisi greitai bėgančiu laiku ponia Tatjana.

Prašo ir "lengvinančių"

Moteris pasakojo, kad dirbant tokį darbą tenka ir žmonių rūpesčių išklausyti, net pyktį atremti, tačiau, anot ponios Tatjanos, viską užglaisto malonus pirkėjo žodis ir šypsena.

"Ir pačiai būna: atsikeliu prastos nuotaikos, ne taip maloniai ką nors pirkėjams pasakau, paskui pati sau priekaištauju, sakau: "Na kas čia dabar – susiimk!" Save pabaru", – atviravo moteris.

"Paskui kaip malonu būna, kai koks vaikas kitam sako, kad va šita teta gera – pas ją visada perku", – šypsosi pašnekovė.

Pasak ponios Tatjanos, bendraujant su žmonėmis nutinka visokiausių kuriozų, kurie rodo, kad gyvenimiški nutikimai juokingesni už išgalvotus anekdotus.

"Sykį, pamenu, atėjo moteris ir paprašė cigarečių, sako, kad nuneš ligoninėje gulinčiam vyrui. Man paklausus, kokių cigarečių norėtų, ji atsakė, kad kokių stipresnių, mat vyras jau labai ligotas... Gana dviprasmiškai suprasti galima", – kvatoja pašnekovė.

Ponia Tatjana ir žmonių sugalvotų naujadarų prisiklauso į valias. "Kaip tik žmonės lengvatinių bilietėlių nevadina: ir vaikiškų prašo, ir suvaikėjusių, o kartą pavadino lengvinančiais", – juokiasi prisiminusi.

Rinkodara pagal Tatjaną

"Kiekvieną rytą, kai atveža spaudą, visuomet ją peržvelgiu. Pabodo skaityti žurnalus, kuriuose vis tie patys žmonės, o jau ir iš antraščių istorija aiški", – negailėjo kritikos ponia Tatjana.

"Štai "Kauno dieną" perverčiu, šiuo metu pradėjau ir "Valstietį" skaityti, – vardija skaitomą spaudą moteris. – Turiu tik tokį keistą įprotį – skaitau straipsnius nuo pabaigos. Jei ji pasirodo įtikinama ir mane sudomina – tuomet visą rašinį perskaitau", – savo skaitymo įpročius atskleidė pašnekovė.

Per ilgus darbo metus moteris sako išmokusi ir įvairiausių gudrybių, kaip suvilioti pirkėją ką nors įsigyti.

"Tai tarsi koks žaidimas, – pasakojo ji. – Jei kokia prekė kiek ilgiau užsilaiko, tik padėk į kitą vietą – tuoj nupirks. Arba, atėjus žmogui, užtenka ją kiek rankose palaikyti – ir užsimano", – pardavimo strategiją dėsto ponia Tatjana.

"Nors būna ir taip, kad keisk vietą nekeitęs, nors ant nosies užkabink – nepirks, – juokėsi iš prekybinės taktikos nepaveikiamų pirkėjų. – Čia vėlgi – dalis psichologijos", – mirktelėja ponia Tatjana.

Kauniečių komentarai

Centro gyventoja

Man išvis sunku įsivaizduoti, kaip dirbdamos tokioje vietoje moterys (na, vyrų kioskininkų neteko sutikti) dar turi jėgų šypsotis. Klaustrofobija gali susirgti, o žiemą – sąnarių ligomis. Neteko niekada užeiti į kioską, bet jei jos ir turi kokių "patogumų" tokiame mažame namelyje, tai jau tikrai komfortu negali kvepėti. Sovietmečiu turbūt ir švino prisikvėpuodavo – dabar gal jau mažiau kenksmingų dulkių sklaido.

marazas

Čia tiems, kurie sako, kad keičiasi darbuotojai kioskuose. Tiesa yra ta, kad sunku surasti tinkamą ir sąžiningą darbuotoją. Net sunkmečiu  kioskuose nenori dirbti žmonės. O tie, kurie ateina, neretai abejotinos reputacijos būna, todėl ir nepadirba ilgai, nes prasideda pinigų nusukinėjimai ir panašiai. Pats asmeniškai pažįstu vieną kioskų savininkę, ir situacija tikrai yra sunki. Normalių darbuotojų rasti beveik neįmanoma, nors ieškoma nuolat, o ir atlyginimas nėra mažas, tikrai daugiau nei minimumas, o dirbama ~2 savaites per mėnesį. Taip, kad visiškai pateisinu darbuotojų kaitą.

pirkėja

Labai maloni pardavėja, visada, kiek teko pirkti šiame kioske, šypsosi, palinki labos dienos. Geros dienos ir darbo jums, p. Tatjana :)