Tryliktą kartą nepriklausomoje Užupio respublikoje buvo tikrinami automobiliai, išduodamos vizos, dainuojamos dainos ir sakomi sveikinimo žodžiai. Šimtui upėtakių šventės proga dovanota laisvė.

Balandžio 1-osios popietę ant Užupio tiltų tradiciškai pradėjo būriuotis jaunieji savanoriai. Vieni stabdė įvažiuojančius automobilius ir tikrino keleivių pasus, kiti dalijo vizas ar rinko keleivių palinkėjimus, kuriuos vėliau kabino ant medžio. Tiksliau, ne palinkėjimus, o vilniečių troškimus – galbūt Užupio Vilnia atsižvelgs į šiuos norus.

Vyresnieji užupiečiai užsiėmė kitais darbais: ruošė techniką vakaro koncertams, rūpinosi būsimomis eitynėmis, o neturintys kuo užsiimti tiesiog susėdo Užupio kavinės lauko terasoje. Iki šiol ji dar dažniausiai būdavo tuščia, bet Užupio nepriklausomybės diena dažniausiai būna tarsi jos neoficialus atidarymas.

Vilnios krante naujų šeimininkų laukė gyvūnų globos draugijos globotiniai. Vizgindami uodegas ir laižydami praeiviams rankas jie prašėsi priimami į naujus namus. Kai kuriems iš jų Užupio gimtadienis tapo tikru išsigelbėjimo stebuklu.

Penktą valandą popiet užupiečiai pasitiko iškilmingą delegaciją. Lydimi dviračių ir motorolerių aplinkosaugininkų automobiliai atvežė šimtą gyvų margųjų upėtakių. Sudėti į maišus su vandeniu jie keliavo per sustojusių ant tilto užupiečių rankas, kol galiausiai buvo paleisti į vandenį.

Galiausiai skambant aplodismentams ir nuotaikingai gyvai muzikai, maišai buvo atrišti ir upėtakiai iškeliavo į laisvę. Organizatoriai tikisi, kad vilniečiai bus supratingi ir nepuls gaudyti tik ką išleistų žuvų. Po upėtakių paleidimo ceremonijos užupiečiai išskubėjo ruoštis tradicinėms eitynėms ir vakaro koncertams.