Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi, dainų autoriumi ir atlikėju Vladu Bagdonu sukosi apie daug ką. Iš jo lūpų ne kartą nuskambėjo frazė: "Nėra ko norėti – įžengiau į septintą dešimtį."
Pastaruoju metu scenoje dažniau rusiškai nei lietuviškai prabylantis aktorius pastebi: ir aktoriai, ir visa tauta susiskaldžiusi.
– Neretai jus galime išvysti Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje – "Kabarete" vaidinate Herr Šulcą, "Zorboj" – graiką Zorbą. Į Kauną atvykstate tik dėl vaidmenų?
– Kaune nebūnu taip dažnai, kaip norėtųsi. Pereinu Laisvės alėja, užeinu į knygyną. Alėją gerai pažįstu – Zorbą vaidinu jau 10 metų. Režisierius Gintas Žilys lygiai prieš dešimtmetį sausio 16-ąją, nežinodamas, kad švenčiu penkiasdešimtmetį, man pasiūlė tą vaidmenį ir įteikė pačią didžiausią dovaną. Nenoriu pasakoti apie visokias man atliktas operacijas – deja, bėgant metams Zorbą vaidinti vis sunkiau. Čia reikia ne tik dainuoti, daug judėti – ir ugningąjį sirtakį šokti.
– Ką jaučia aktorius, dešimt metų su tuo pačiu vaidmeniu lipdamas į sceną – nesusimąstote, kad per tą laiką pasaulis, Lietuva pasikeitė, o aš tarsi sustingęs laike?
– Jei prieš spektaklį pradėčiau galvoti apie Lietuvos ar pasaulio problemas, nė vieno žodžio nepasakyčiau scenoje. Nesakau, kad pasaulis – sau, o aš – sau. Manyje irgi vyksta pokyčiai, jie susiję su mano kaip aktoriaus darbais ir menais. Bet Zorba yra, ko gero, vienintelis mano vaidmuo, kur galima šnekėti apie charakterio pavyzdį. Tai – puikus vaidmuo. Aš pavydžiu sau, kad jį atlieku. Zorba – žmogus, visa savo esybe teigiantis, kad aš gyvenu šiandien, aš negalvoju apie rytdieną – man įdomiausia ir svarbiausia ši akimirka. Tebūnie tai lietuviams nebūdingas charakteris – mes planuojame, kuriame, galvojame, kas bus rytoj. Zorbos būvis yra laisvo žmogaus būvis.
– Kuris iš teatro vaidmenų iš jūsų pareikalavo daugiausiai jėgų?
– Sudėtingiausias – Faustas Eimunto Nekrošiaus "Fauste", jis man labai daug nervų ir sveikatos kainavo. Tas vaidmuo mane gana nuvargina. Čia gal ne tiek personažas kaltas – spektaklyje labai daug fizinio ir emocinio darbo. Panašus ir Otelas to paties E.Nekrošiaus "Otele", tik mes dabar jau rečiau jį vaidiname. Po šių spektaklių smarkiai nuvargstu, turiu ilgai save atstatinėti. Man jau nebeužtenka sveikatos – turiu ir stuburo problemų. Geriu vitaminus, ryju validolį – kartais buksuoja širdis. Anksčiau sportavau, "tenisavau", o dabar man reikia validolio. Pradėjau septintą dešimtį…
– Žiūrovai jus žino kaip genialų gruzinų dailininką Pirosmanį, Žygimantą Augustą, graiką Zorbą – teatro scenoje jūsų sukurtų įsimintinų vaidmenų sąrašas ilgas. Apie ką kalba dabartiniai jūsų personažai?
– Scenoje man dabar dažniau tenka kalbėti rusiškai – vaidinu Lietuvos rusų dramos teatre. Režisierius Jonas Vaitkus pakvietė spektaklyje pagal Davido Harrowerio pjesę "Juodasis strazdas" vaidinti Rėjų. Tai vyresnio amžiaus vyras, atsėdėjęs kalėjime už mažametės tvirkinimą. Po 18 metų ta buvusi mažametė, dabar – subrendusi moteris ateina aiškintis su juo santykius. Pjesė apie norą vėl suartėti, apie bebundančius jausmus ir apie tai, kaip tam kliudo gyvenimas ir laikas. Kūrinyje yra tam tikrų sąsajų su Vladimiro Nabokovo "Lolita".
– Pasiguodėte, kad dabar turite vaikščioti apšepęs – taip rengiatės naujam vaidmeniui kine. Koks tai vaidmuo?
– Sankt Peterburge filmuojuosi Aleksejaus Učitelio filme "Traukinys arba Gustavas". Vaidinsiu lietuvį. Siužetas sunkiai nusakomas. Scenarijus geras – ir pramoginis, ir filosofinis. Režisierius A.Učitelis blogų scenarijų nesiima.
– Esate žinomas ir kaip dainų atlikėjas. Jūsų atliekama daina "Mano senai mokyklai" – šlageris, spaudęs ašarą ir prieš kelis dešimtmečius, ir dabar. Tačiau kaip dainų atlikėją scenoje jus matome gana retai. Kodėl?
– Esu artistas – lipu į sceną ne tik vaidinti, bet ir atlikti dainas. Gitaros iš rankų paleisti neketinu. Kartais ji pati iš rankų iškrenta ir sako: "Padėk mane nors kartą." Tai vienur, tai kitur pabrazdinu gitara, jaunimas į bardų susibūrimus pakviečia. Su vienuoliu Arūnu Pečkaičiu rengiamės išleisti mano dainų – senų ir pamirštų bei naujausių – kompaktinę plokštelę. Ji turėtų pasirodyti gegužę.
– Be darbo teatre, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, filmavimųsi, laisvalaikio atsiranda?
– Negalėčiau Dievo varyti į medį – laisvo laiko turiu. Gal ir liūdna teisybė, bet taip yra – kuo vyresnis artistas, tuo daugiau to laisvo laiko atsiranda.
– O artimiems žmonėms laiko lieka?
– Tikriausiai ne. Tai labai intymi sfera, sunku atsakyti į šį klausimą. Man atrodo, kad savo sūnui Juozapui aš neskiriu tiek dėmesio, kiek turėčiau. Dabar jis, keturiolikmetis, yra paauglio zonoj, gana sunkiai prisileidžia ir motiną, ir tėvą. Mes gerai bendraujame ir gana dažnai, bet aš matau tam tikrą takoskyrą. Ji atsirado dėl paauglystės periodo. Tačiau bendrą kalbą mes randame.
Turiu ir žymiai vyresnę dukrą Moniką, ji man taip pat brangi. Monika gyvena Vokietijoje, groja Sarbriukeno miesto orkestre altu. Su ja, nors per atstumą, ryšius palaikau.
– Spauda plačiai aprašė, kad su žmona Rūta Vanagaite kartu nebegyvenate. Ar ji yra tarp jums brangiausių žmonių?
– Nežinau, kaip ji reaguos tai perskaičiusi spaudoje, tačiau – taip, ji yra tarp man brangiausių žmonių.
– Kiek Jums rūpi visuomeninės, politinės aktualijos?
– Mane labai jaudina pasikeitimai ekonomikos, mokesčių sferoje. Įdomu, kodėl staiga devynioliktaisiais mūsų nepriklausomybės metais menininkus valdžia prirėmė prie sienos ir liepė jiems mokėti didesnius mokesčius. Ir už ką – gal už ašaras, kurias aktoriai, kai reikia, lieja scenose? Gal pernelyg mes, aktoriai, verkiame ir juokiamės? Esu apstulbęs nuo mokesčių sistemos pasikeitimų. Neaišku, kaip iš viso reikės gyventi, ypač šiuo krizės laikotarpiu. Taip jau sutapo – šiemet per gimtadienį vietoj sveikinimų "Meno forte" sužinojau, kad, kaip ir kiti aktoriai, gausiu 15 proc. mažesnį honorarą.
– Kaip manote, ar aktoriai, kiti menininkai šiais laikais pakankamai gerbiami?
– Visuomenėje vyrauja diametraliai skirtingi požiūriai į vaidybos meno atlikėjus. Vieni į aktorius žiūri kaip į pajacus, kiti – kaip menininkus, treti – kaip į nieko neveikiančius, tinginius. Gal pagaliau susibalansuos tas požiūris, artistai taps iš tiesų vertingą meno rūšį skelbiančiais žmonėmis. Dabar situacija tokia: daug aktorių visokius scenarinius niekus dudena per televiziją, kiti – dirba tik teatre, tokių vėjų nepučia. Šie žmonės susiskaldę. Jų suvienijimu turėtų rūpintis Lietuvos teatro sąjunga. Deja, ji tokios misijos nesiima. Susiskaldžiusi ir pati visuomenė – yra turtingi ir "biedni". Mes, aktoriai, visais laikais buvome šalia "biednųjų". Jei aktoriai turėtų daugiau sąmoningumo, ko gero, taip pat išeitų į gatves.
– Ar tikite, kad visuomenė kada nors bus vėl tokia vieninga, kaip Sąjūdžio, Atgimimo laikais?
– Krizė yra metas susivienyti. Tik nežinau, ar tai tikrai yra krizė. Benzino dar įsipilu, vandens atsigeriu, antros rūšies vaisių ir daržovių parduotuvėje taip pat nusiperku. Vis dėlto šios dienos yra sąlyga telktis, tik tam reikia sveiko proto. Turėtų atsirasti žmogus, kuris galėtų visus sutelkti. Mes – mažytė tauta, mūsų lyg ir per daug vienyti nereikia – mes vienas kitą jaučiame. Bet reikia, kad kažkas nurodytų kryptį, kurion pusės eiti.
– Iš kurios srities galėtų ateiti toks lyderis – iš politikos, verslo, kultūros?
– Studijų laikais konservatorijoje mums, būsimiems aktoriams, sakydavo: pasirengę turi būti visada – vidury nakties ar paryčiui – kunigai, poetai ir artistai. Manau, tarp šių profesijų atstovų atsirastų žmonių, kurie galėtų ne tik rimtai kalbėti, bet ir rimtiems darbams sutelkti tautą.
Iš V.Bagdono biografijos:
1970 m. baigė Lietuvos konservatoriją.
1970–1993 m. Jaunimo teatro aktorius.
Ryškiausi vaidmenys teatre: "Pirosmani, Pirosmani" (1981) – Niko Pirosmanašvilis, "Dėdė Vania" (1986) – Serebriakovas, "Meilė ir mirtis Veronoje" (1987) – Merkucijus, "Hamletas" (1997) – Tėvo šmėkla, "Zorba" (1999) – Aleksis Zorba, "Otelas" (2000) – Otelas, "Faustas" (2006) Faustas.
Ryškiausi vaidmenys kine ir televizijoje: "Raudonmedžio rojus" (1981, rež. Vytautas Žalakevičius) – Robertas Haborlendas, "Barbora Radvilaitė" (1982, rež. Vidmantas Bačiulis) – Žygimantas Augustas, "Vienui vieni" (2001, rež. J.Vaitkus), "Kvailių namai" (2002) ("Dom durakov", rež. Andrejus Končialovskis) – Daktaras.
Nuo 1993 m. dėsto Lietuvos Muzikos ir teatro Akademijoje, Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas.
2002 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Naujausi komentarai