Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas pradėjo destalinizacijos kampaniją ir bandė susigrąžinti pabėgusius iš "sovietų rojaus", tarp jų – ir lietuvius. Vilniuje jie įsikūrė specialiame kvartale – Amerikankėje.

Didelė propagandinė kampanija

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdo Jakubčionio, tam tikrą susidomėjimą Sovietų Sąjungai – esą po Josifo Stalino mirties pasikeitusiai valstybei – sukelti pavyko.

"Siekta parodyti, kad dėl stalininio rėžimo pasitraukę lietuviai gali imti ir sugrįžti į Lietuvą. Mūsų krašte 1957 m. buvo įkurtas specialus komitetas "Už grįžimą į Tėvynę", kuris ir vedė šį propagandinį, agitacinį darbą", – apie sovietinės valdžios užmojus pasakojo A.Jakubčionis.

Ši kampanija buvo nukreipta į išvykusius į Lotynų ir Šiaurės Amerikos žemynus lietuvius. Tuo metu vykę nuolatiniai Pietų Amerikos šalių valdymo perversmai Sovietų Sąjungos siekiams buvo tik į naudą, padėjo ir kairioji vietos spauda. Dauguma laikraščių, kurie buvo leidžiami lietuvių kalba, spausdino raginančius grįžti skelbimus.

"Tik neužmirškime, kad lietuviški laikraščiai, pavyzdžiui, dešiniosios pakraipos, niekados nebūtų spausdinę straipsnių tiems, kurie pasitraukė iš sovietmečio Lietuvos. Kitu atveju tai būtų reiškę pripažinti, kad sovietinė valdžia Lietuvoje yra legali. Taigi, spausdinti šiuos skelbimus galėjo kairiosios pakraipos komunistiniai arba prokomunistiniai socialistiniai laikraščiai", – teigė docentas.
Nostalgija įveikė

Dalis gyvenusių Lotynų Amerikoje į Lietuvą grįžo pusiau priverstinai, nes buvo susiję su komunistiniais ir socialistiniais judėjimais, o šiuose kraštuose į valdžią per perversmus atėję kariškiai arba dešinieji radikalai iškart imdavo persekioti kairiųjų pažiūrų gyventojus.

Taip pat skelbta, kad "tėvynę išdavę" pabėgėliai bus reabilituoti, tad pasitraukusius į užsienį po 1940-ųjų tikėtasi susigrąžinti. Paties ilgamečio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus surinktais duomenimis, iki 1960-ųjų grįžo 98 reabilituotieji. Tarp atvykusių 1959 m. buvo ir dabartinio europarlamentaro Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris 1941 m. buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės komunalinio ūkio ministru.

"Sugrįžusiuosius pavadinkime senosios emigracijos banga. Žmogų galėjo paveikti nostalgija, jis ten buvo dirbęs ir užsidirbęs, tad galėjo planuoti sugrįžimą. Propaganda skelbė, kad atvykėliai gaus geras gyvenimo sąlygas, visi bus įdarbinti, jokių problemų nebus ir pan. Taigi, artėjant senatvei kodėl gi neparvažiavus", – svarstė A.Jakubčionis.

Kaip ir žadėjo sovietinė valdžia, taip ir padarė. Nemokami butai buvusiems emigrantams siūlyti ne tik Amerikankėje, bet ir tuo metu statyti pradėtame Antakalnyje.

Ryškiau nei pro rožinius akinius

Nors būstus, darbus sugrįžusieji gavo, bet iškart susidūrė su sovietine realybe. Tiesa, specialiai Amerikankės kvartalo gyventojams buvo skirta ir "pagerinta" parduotuvė, garsusis "amerikonų gastronomas", viliojęs kiek geresniu nei kitur maisto asortimentu.

"Jie net mintyse nemanė, kad aprūpinimas gali būti toks. Minėta parduotuvė buvo šiek tiek geriau aprūpinta maistu, bet ką sovietmečiu reiškė "šiek tiek geriau", jei ne visada net žirnelių galėjai gauti. Neužmirškime, kad 1963 m. Sovietų Sąjungoje buvo dar viena grūdų krizė. Tais metais kepta forminė juoda duona buvo "kitokia". Sovietų Sąjungoje į duoną buvo maišoma bulvių, kad daugiau pavyktų iškepti.

Baltos bandelės taip pat buvo pusiau rusvos spalvos – su priemaišomis. Kai žmogus sugrįžti iš svetur ir net duonos pakankamai nėra, o ir ta nekokybiška, realybė pranoksta viską. Kur dėtis? Grįžti ten, kur viską pardavei ar iš kur pabėgai nuo valdžios? O galbūt ir išleidę nebūtų", – svarstė A.Jakubčionis.

Pradžioje sugrįžėliai bandė rinktis, bendrauti, bet vėliau liovėsi, o gal ir vengdavo.

"Galbūt grįžusieji išsiaiškino, kad tarp jų yra infiltruotų, pranešinėjančių, apie ką jie diskutuoja ar šnekasi. Kad būtų palikę ramybėje grįžusius iš svetur, būtų buvę neįtikima, – tikino docentas ir pridūrė: – Komitetas "Už grįžimą į Tėvynę" pagal instrukciją buvo numatęs pirmiau įdarbinti tuos, kurie sutiks būti užverbuoti arba pranešinės, bus patikimi KGB žmonės."

1955–1961 m. į Lietuvą grįžo apie 1,3 tūkst. emigrantų:

Iš Argentinos – 302

Brazilijos – 287

Urugvajaus – 138

Kanados – 24

JAV – 8

Kitų šalių – per 500