Vaikų teisių gynėjai ir medikai sunerimę – vis daugiau mažylių patiria smurtą artimiausioje aplinkoje, o Lietuva jau išsiskiria "tolerancija" auklėjimui diržu.

Smūgis – ne bausmė

Sostinėje vakar pristatyta socialinė kampanija "Saugok mane – aš mažas" skatina atkreipti dėmesį į kūdikių ir mažylių apsaugą.

Kampanijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į mažų vaikų pažeidžiamumą. Tėvai, globėjai, specialistai ir institucijos skatinami auginti ir auklėti vaikus be fizinių bausmių ir formuoti bei ginti visuomenės nuostatas dėl vaikų auginimo be smurto.

"Kai kalbame apie vaiką, svarbu suvokti, kad už jį atsakingi žmonės yra tėvai, kitai atvejais – globėjai. Jie turi tinkamai jais rūpintis. Kalbame apie pačius mažiausius – iki 3 metų – vaikus. Puikiai suprantame, kad jie nepadarė nieko tokio, už ką galėtų gauti kokią nors bausmę. Bet koks smūgis vaikui yra suaugusio žmogaus nesusivaldymas", – vakar surengtoje spaudos konferencijoje sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Ji pridūrė, kad tokio pobūdžio nusikaltimų daugėja ir kad visi smurto reiškiniai neapsieina be skaudžių padarinių. Jie gali būti psichologiniai, medicininiai, vystymosi ir kt. Vienas tokių yra sukrėsto vaiko sindromas. Paprastai tariant, tai nutinka, kai mažas vaikas yra stipriai supurtomas.

VU Santariškių vaikų ligoninės oftalmologės Donatos Montvilaitės teigimu, pats sindromas traktuojamas kaip galvos smegenų trauma. Jį patyrę vaikai dažniausiai atsiduria Intensyviosios terapijos skyriuje. Viso to padariniai: gali sutrikti vaiko rega, net iki apakimo, klausa, atsiranda traukuliai, vėliau vaikas gali blogai vystytis, sutrinka jo intelektas, gebėjimas sėdėti, skaityti ir pan.

Kritika Seimui

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pažėrė kritikos ir Seimui, kad šis nepriima įstatymo, draudžiančio smurtą prieš vaikus.

"Ne kartą buvo iniciatyva Seime priimti įstatymą, draudžiantį smurtą prieš vaikus, deja, ji užgeso. Tikrai labai gaila, kad kartais politikai leidžia sau palyginti su savimi, jie buvo mušami ar ne. Tai labai netinkamas palyginimas ir netinkamas išeities taškas", – sakė E.Žiobienė.

Jos nuomone, ne tik įstatymų pakeitimas, smurto draudimas duos vaisių. Svarbiausia, pasak E.Žiobienės, yra keisti visuomenės mąstymą, suvokimą, kad ne smūgiu klausimai sprendžiami, o žodžiu, bendravimu.

VU profesorius vaikų psichiatras Dainius Pūras teigė, kad prievartos apraiškų yra labai daug. Pasak jo, visi ekspertai sutaria, jog dauguma žmonių prievartą taiko ne todėl, kad jie yra blogi, o todėl, jog nežino, kad yra neprievartinių būdų vaikų auklėjimo problemoms spręsti.

"Džiaugiamės, kad yra daug nevyriausybinių organizacijų, Paramos vaikams centras, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Tačiau yra daug neatliktų namų darbų. Palyginti su daugeliu kitų Europos valstybių, Lietuva pastaruoju metu apsileido. Dėl to atsakomybė tenka įstatymų leidėjams, vykdomosios valdžios institucijoms.

Arba dėl aplaidumo ir vidinės valios stokos tie namų darbai neatliekami, arba gana sąmoningai, demonstratyviai oponuojant tarptautinėms rekomendacijoms, JT Vaikų teisių konvencijos principams ir išradinėjant kitokią vaikystės ir šeimos politiką, kurią įgyvendinti prieštarautų esminiams principams", – sakė D.Pūras.

VU profesoriaus teigimu, tokiame kontekste sunku įgyvendinti šiuos modernius principus. Pasak jo, reikia susitarti dėl prioritetų.

Šūkių neužtenka

"Reikia susitarti, ar mes iš tikrųjų saugome vaikus nuo prievartos, o tai yra sunkus kasdienis visų mūsų darbas, ar mes tęsiame šūkių, stendų politiką arba paramą grupuotėms, kurios neįtinkantiems sau žmonėms klijuoja pedofilų etiketes. Gal tai ir būtų juokinga, bet darosi nebejuokinga. Tai trukdo įgyvendinti tikrą prievartos prieš vaikus prevenciją Lietuvoje. Ypač kai tokias vaikų teisių pseudoakcijas kartais remia ir politikai", – kalbėjo D.Pūras.

Du kartus – 2005 ir 2009 m. – Paramos vaikams centro užsakymu buvo atliktas rinkos tyrimų bendrovės "TNS Gallup" tyrimas dėl fizinės bausmės auklėjant. Naujausiais jo duomenimis, 45 proc. apklaustųjų Lenkijoje, 37 proc. Latvijoje mano, kad fizinės bausmės vaikams yra pateisinamos. Lietuvoje taip manančių yra net 52 proc. apklaustųjų.

Kaip teigė Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė, per tuos metus nuo pirmo tyrimo procentas pateisinančių fizines bausmes vaikams Lietuvoje išaugo, o kitose šalyse sumažėjo. Kodėl pas mus taip manančių yra daugiausia?

"Nežinau mokslinio atsakymo, bet viena idėjų buvo tokia, kad vienas tų veiksnių, kuris dar padidino tą skaičių, yra tam tikra kampanija, nukreipta prieš vaikus. Pas mus labai daug informacijos, kalbančios, kad vaikai yra blogi, netinkamai elgiasi, yra nusikaltėliai, kad neklauso, jų neįmanoma suvaldyti ir pan.

Atrodo, kad tokie baisūs tie vaikai ir mes visi suaugę esame bejėgiai. Ir, žinoma, kai aukščiausio lygio politikai teigia, kad nėra kito būdo susitvarkyti su vaiku, kaip tik jį mušti, paprastam žmogui ir atrodo, kad tai yra tinkama priemonė, kad nieko kita ir nelieka daryti", – aiškino A.Kurienė.

Ji teigė, kad yra kitų būdų, ne tik fizinės bausmės vaikams auklėti. Moteris pabrėžė, kad būtina šviesti suaugusiuosius. Todėl Paramos vaikams centras, rengdamas šią akciją, organizuoja ir mokymus tėvams.

Statistika

2011 m. 113 vaikų (iki 3 metų) nukentėjo nuo fizinio, emocinio ir seksualinio smurto. 2010 m. – 98 tokio pat amžiaus vaikai.

2011 m. 92,9 proc. šio amžiaus vaikų nukentėjo nuo tėvų, o likę – nuo patėvių, giminaičių.

2011 m. 64,6 proc. šio amžiaus vaikų patyrė fizinį smurtą artimoje aplinkoje. 2010 m. – 57,9 proc. to paties amžiaus vaikų.